Tėviškės grožis veria mano akis. Pagerbia ir neša per pievą laukinių gėlių. Ant nupjautų ražienų mįslingi vaikų nešėjai – gandrai ruošiasi skristi į pietus.Gervuogės tviska saulės atokaitoje, o rugiagėlė vis dar žydi tuo pačiu mėlynu žvilgsniu. Jaunystės medžiai mojuoja jau ilgomis plačiomis šakomis, jau storais liemenimis, kaip dabar mano. „Senstame…“ – pagalvojau. Bet senti negalima, privalome bręsti išmintimi. Išsišiepusi iki ausų praklegeno laukinė antis, tarsi pasijuokdama iš mano norų. Svajoti būtina, o įgyvendinti svajones – ne visiems įkandama. Bet lipkime į svajonių kalną arba skirskime plačiausiais laisvės sparnais į išsvajotos tobulybės aukštumas. Jau milijonus metų žmonės trokšta pasiekti laimės žiburį…
Prekinis ženklas: TeleSATpressa
‹
›
×