Knygos pigiau

Palikimas

"Palikimas" – britiškas romanas apie dvi seseris, paveldėtą dvarą ir šeimos paslaptį. Katherine Webb (Katerina Veb, g. 1977 m.) – britų rašytoja, kurią nuo vaikystės žavėjo apleisti dvarai ir senovės pėdsakus išsaugojusios pilys. Jos knyga „Palikimas“ iškart atkreipė skaitytojų dėmesį savo literatūrine kokybe ir įntriguojančia, šeimos paslapčių kupina istorija. Šiuo metu autorė jau yra parašiusi penkis romanus, jie išversti į 26 kalbas. Po senelės mirties seserys Erika ir Beta paveldi Stortono dvarą. Energinga ir veikli Erika įsitikinusi, kad palikimo rūpesčiai išblaškys skyrybų liūdesyje skendinčią Betą. Į šį dvarą, kuriame gyveno dar jų prosenelė, seserys nebuvo įžengusios daug metų, ir štai – grįžusios tvarkyti palikimo reikalų, jos tarsi iš naujo pasineria į praeitį. Tačiau praėjusi vaikystė moterims neatrodo šviesi – ją temdo prisiminimas apie dvylikametį pusbrolį Henrį, anuomet dingusį be žinios. Erika ima raustis po šeimos praeitį: skaito senus senelės laiškus ir vis giliau įsisuka į šeimos paslapčių verpetą. Ji vis tvirčiau įsitikina, kad Beta apie Henrio dingimą žino kur kas daugiau, nei pasako… „Palikimas“ – romanas tiems, kuriuos traukia šeimos istorijos, britiška jaukumo ir paslaptingumo kupina atmosfera. Tai pasakojimas apie praeities paslaptį, nulėmusią kelių giminės kartų likimus. Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė IštraukaPrologas 1905 Sąmonė Karolinai grįžo pamažu. Stingulys galvoje atsileido, ir nesuskaičiuojama daugybė minčių ėmė lakioti kaip paukščiukai narvelyje, bet taip greit, kad ji nespėjo jų sugaudyti. Šiaip taip atsistojo. Vaikas tebebuvo ten pat, ant lovos. Nugarą perliejo šiurpuliai. Iš dalies ji tikėjosi, kad taip nebus, kad jis kaip nors bus dingęs, o dar geriau, kad iš viso jo čia nebūtų buvę. Jam prireikė nemažai pastangų šliaužti švelnia slidžia lovatiese, bet jis jau atsidūręs kitame lovos gale. Stiprūs jo kumšteliai gniaužė lovatiesę ir jis tartum labai iš lėto plaukė per žalsvai mėlyną šilką. Toks didelis ir stiprus užaugęs. Kitoje vietoje, kitame gyvenime jis būtų buvęs karys. Jo plaukai juodi kaip anglis. Vaikas nužvelgė lovą, tada pasuko galvelę ir pažiūrėjo į Karoliną. Jis ištarė garsą, kažką panašaus į „da" ir nors tai tikra nesąmonė, Karolina suprato, kad jis klausia. Jos akys apsiašarojo, kojos vėl vos nesulinko. Jis yra tikras; jis yra čia, Stortono dvare, ir jau taip sustiprėjęs, kad net uždavė jai klausimą. Kaltė gaubė kaip neperžvelgiamas debesis. Viską aptemdė kaip dūmai, neleido galvoti. Karolina neturėjo nuovokos, ką daryti. Slinko minutės, ir jai pasirodė, kad koridoriuje už durų girdi žingsnius. Mintys ėmė blaškytis, ir pagaliau ji suprato tik viena – vaikas negali čia likti. Nei ant lovos, nei jos kambaryje, nei kur kitur dvare. Tiesiog negali, ir niekas iš tarnų ar jos vyras neturi sužinoti, kad jis iš viso čia buvo. Gali būti, kad jai nualpus ir susmukus ant grindų kuri nors tarnaitė jį jau aptiko, ką nors pamatė ar išgirdo. Belieka tik melstis, kad taip nebūtų. Nežinia, kiek ji laukė siaubo ir sielvarto sujauktu protu. Gal vis dėlto ne taip ir ilgai, jei vaikui dar nenusibodo tyrinėti lovą. Jai užteks laiko ką nors sumanyti, nes pasirinkimo juk nėra. Trindamasi veidą Karolina apėjo lovą iš kitos pusės ir pakėlė berniuką, tik labai gėdijosi pažvelgti jam į akis. Žinojo, kad jo ir akys juodos. Tokios juodos ir neįžvelgiamos kaip rašalo dėmės. Tik dabar jis gerokai sunkesnis. Paguldė vaiką ir nurengė visus drabužėlius, nuvyniojo vystyklą, nes nors ir prasti, tie daiktai galėjo kaip nors atvesti prie jos. Sumetė juos į židinį, ant ryte likusių žarijų, ir nuo jų pasklido dūmai ir smarvė. Tada ji pasidairė, kurį laiką nesumodama, ko griebtis, ir akys nušvito, lovos galvūgalyje užkliudžiusios siuvinėtą pagalvės užvalkalą. Jis buvo nuostabiai kruopščiai išsiuvinėtas geltonomis gėlytėmis. Drobelė buvo lygi, stora. Karolina nuvilko užvalkalą ir paguldė į jį besipriešinantį berniuką. Darė tai švelniai, jos rankos dar prisiminė meilę šiam vaikui, net jei protas nebegalėjo jos įsileisti. Bet užvalkalą ji panaudojo ne kaip vystyklą. Išsinešė jame vaiką, kaip vyras neštųsi maiše neteisėtai sugautus triušius. Veidą drėkino ašaros, besisunkiančios iš sielos gelmių. Bet ji negalėjo dvejoti, vėl leisti sau jį mylėti. Lauke smarkiai lijo. Karolina ėjo per veją skaudančia nugara ir šiurpstančia galvos oda, jausdama, kad net ir namas žvelgia į ją. Atsidūrusi po medžiais ir pasijutusi saugi, nebepasiekiama akių, ji ėmė gaudyti orą, krumpliai, suspaudę užvalkalą kaip maišą, buvo pabalę. Vaikas viduje nerimo ir kažką vapėjo, bet neverkė. Lietaus lašai, nutekėję per plaukus, lašėjo Karolinai nuo smakro. Bet jie nenuplaus manęs, kad likčiau švari, pasakė ji sau ramiai, beviltiškai. Žinojo, kad yra kūdra. Didelė kūdra sodo pakraštyje, kur už dvaro žemių prasideda kalvos, – iš jų randasi per kaimą tekantis upelis. Kūdra buvo gili, rami, gaubiama šešėlių; vanduo tokią apsimausią dieną tamsus, paviršius blausus nuo lietaus, joje pradingtų bet kas, ką norima nuslėpti. Karolinai užėmė kvapą, kai kilo tokia mintis. Nupurtė šaltis. Ne, aš negaliu, tyliai pasiteisino ji. Aš negaliu. Juk ir taip jau daug iš jo atėmiau. Patraukė toliau, ne kūdros pusėn, vis tolyn nuo namų, melsdama, kad atsirastų kokia kita išeitis. Kai ji atsirado, Karolina stulbo iš palengvėjimo. Žaliuojančioje laukymėje pamiškėje stovėjo dengtas vežimas, netoliese buvo pririštas baltai ir juodai dėmėtas ponis, atstatęs sturplį, iš vežimo kamino, padaryto iš vamzdžio, kilo plonos dūmų sruogelės. Čigonai skardininkai, prisiminė Karolina, krūtinėje švystelėjo paskutinė viltis. Jie suras vaiką, pasiims, išsiveš. Jai nebereikės jo matyti, daugiau niekada su juo besusidurs. Bet juo bus rūpinamasi. Jis gyvens. Lietus jau prasisunkė per užvalkalą ir pasiekė berniuko odą, jis pravirko. Karolina vėl užsikėlė maišą ant peties ir pro medžius skubėjo į kitą laukymės pusę, tolesnę nuo dvaro namo, kad pėdsakai vestų ne nuo jo. Atrodys taip, vylėsi ji, kad vaiką paliko kažkas, atėjęs per veją iš pietų pusės. Padėjo jį tarp gumbuotų didelio buko šaknų, kur buvo gana sausa, ir ėmė trauktis atgal riksmui vis garsėjant ir darantis atkaklesniam. Pasiimkit jį ir neškitės, tyliai paprašė ji. Klupinėdama kuo greičiau ir tyliau smuko atgal į mišką, vaiko riksmai dar kurį laiką vijosi, bet pagaliau jų nebebuvo girdėti. Kai riksmas nutilo, Karolina žengė toliau nebe taip ryžtingai. Ji sustojo dvejodama, ir traukiama eiti tolyn, ir grįžti. Aš daugiau niekada jo nebegirdėsiu, pasakė ji sau, bet tai vis tiek neteikė palengvėjimo. Negali būti jokio kito kelio, tiktai sustingdyti širdį šalčiu, kad ji taptų nuožmi ir kieta kaip ledas, nes jau tada suprato – nebus kaip išsisukti nuo to, ką padarė, – to neužmirš. Žinojimas graužė kaip piktžaizdė, ir taip pat, kaip nebegalėjo grįžti, Karolina dvejojo, ar iš viso pajėgs gyventi toliau. Jos ranka nuslydo po krūtine, kur žinojo glūdint kūdikį. Leido jam pajusti rankos šilumą, tartum šį vaikelį patikindama, kad ji dar gyva, tebeturi jausmus ir jį mylės. Tada koja už kojos parėjo namo, o ten gerokai per vėlai suvokė, kad, nors ir visai nurengė vaiką, paliko jį puikiame siuvinėtame užvalkale. Prispaudusi veidą prie nuvilktos pagalvės stengėsi ištrinti tą berniuką iš savo atminties.

ISBN: 9786094660962
Išleidimo metai: 2015
Puslapiai: 461
Siunčiama LPexpress ir Omniva
Kaina: 12.00 €
Daugiau apie knygą: www.naudotosknygos.lt