Šį kartą aš, ponia Sagan, parašiau originalią knygą – žavingų herojų ir savo lūpomis aptariu mane jaudinančias problemas. Knygos kalba – lyriška, poetiška (tuo ši knyga skiriasi nuo visų ankstesnių mano romanų), be to, aš nevengiu ironijos… Noriu pasakyti, kad šio ir kitų mano romanų herojai neturi prototipų. Tai tėra simboliai, perteikiantys vienokius ar kitokius jausmus. Ir dar: žmonėms, kurie nori mane, kaip rašytoją, geriau pažinti, ši knyga papasakos daugiau nei visos kitos mano knygos. Rašyti – tai nereiškia visiems atlapoti sielą, tai tereiškia bandyti kurti tokį savo paveikslą, kurį skaitytojai įsimintų iš to, kas tik jiems vieniems atrodo svarbiausia. Tie, kurie tą ar kitą akimirką mato veidrodyje ne tik save, bet ir kitą žmogų, neabejoju, supras mane. Françoise SaganFrançoise Sagan (1935–2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų. Visuose „Žavia mažąja pabaisa” vadintos autorės romanuose galima aptikti jos pačios jausmų, nuojautų ir išgyvenimų atspindį. „Sielos randai” – tai romanas-esė. Pasakodama pagrindinių veikėjų, švedų Sebastiano ir Eleonoros van Milemų, plevėsiško gyvenimo Paryžiuje peripetijas, autorė supina pasakojimą su autobiografiniais apmąstymais. Sebastianas ir Eleonora, dykaduoniai brolis ir sesuo, gyvena tipišką „saganišką” gyvenimą: keičia mylimuosius, švaisto pinigus, nuobodžiauja… “Sielos randuose” – vėl puikusis Sagan Paryžius, tingi Normandija ir pati rašytoja, netikėtai tampanti viena iš savo romano herojų.
Prekinis ženklas: Tyto alba
‹
›
×