Keliautojas, fotografas Paulius Normantas visuomenei pristatė naujausią, jau vienuoliktąjį, fotografijų albumą „Auksinis Budos vėjas“, kuriame užfiksuoti reikšmingiausi, unikaliausi Tailando, Mianmaro (Birmos), Laoso ir Kambodžos architektūros ir meno šedevrai, viliantis, jog tai suteiks galimybę skaitytojui artimiau pajusti nepakartojamą šių šalių dvasią.Fotografas šiame albume praktiškai atsisako fiksuoti žmones, jų portretus, taip įprastus iš ankstesnių jo darbų „Budos vaikai“ ar „Butanas. Drakono ir maldų karalystė“. Paklaustas, kodėl skaitytoją vedžioja turistiniais maršrutais, P. Normantas teigė nekuriantis komercinio albumo. „Mano vardas ir amžius įpareigoja dirbti kur kas konkrečiau, be saldumynų. Žmonės laukia tų portretų, tačiau norisi parodyti, kad sugebu kurti ne tik juos“, – sakė jis. Kita vertus, pasak keliautojo, Pietų Azijoje jau nebeliko vietų,…

„Druskininkų medinė architektūra skaičiuoja ilgesnį nei šimto metų amžių, joje atsispindi kurorto istorijos vingiai. Pastaruoju metu miestas sparčiai keičiasi ir vis mažiau senosios autentiškos architektūros išlieka. Šioje knygoje pateikiamos nuotraukos, darytos 2009–2010 m. Jos rodo, kiek medinės architektūros kurorte išliko, kokia jos būklė šiandien. Nemažai medinių vilų nugriauta ar neatpažįstamai perstatyta dar sovietmečiu, o išlikę pastatai neteko daug autentiškų dalių, detalių, ornamentikos, buvo sugadinti renovuojant, keičiant tūrius, planavimą, medžiagas, dedant langus plastiko rėmais. Vis dėlto dar išliko raiškių medinės architektūros pavyzdžių, kurie buvo prižiūrimi ar neseniai atnaujinti. Medinės architektūros oazės tebesaugo XX a. pradžios kurorto prisiminimus, miesto pušyne žavesį, gyvensenos stilių derinant gydymą su pramogomis, asmeninį privatumą su draugijų bendravimu,…

Šioje knygoje skaitytojui siūloma grožėtis Lietuva. Knygoje pateikta daugiau kaip 100 vaizdų iš Lietuvos miestų, kaimų, Lietuvos gamtos, kultūros bei istorijos.Aprašymai pateikti lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.Prekinis ženklas: Kitas takas

Trimako fotografijos byloja apie žmogų, šiandieninio funkcinio pasaulio požiūriu atliekantį visiškai beprasmius veiksmus. Be abejo, mes visi juos atliekame – einame į darbą, į parduotuvę, vedžiojame šunį ar tiesiog pasivaikštome parke. Šie veiksmai – neišvengiami, tačiau mūsų perdėtai prasmingame ir funkciniame pasaulyje jie tėra beprasmės pauzės tarp didingų vartojimo ir pirkimo atkarpų. Tokioms pauzėms yra skirtas Trimako fotografijų ciklas. Jis ne tik jas fiksuoja. Jis išsaugo tik jas, o visa kita palieka užribyje. Elgiasi priešingai nei jam, kaip ir mums visiems, liepia vyraujanti komercinė vaizdo logika. Parodo pasaulį kiek kitokiu kampu – tą kampą mes nuolat nenoromis pamirštame, nes jį gožia galingi vaizdo blokatoriai. Trimakas, nė neketindamas tapti nauju revoliucionieriumi,…

  Kadaise šis kraštas, kaip rašė žymus tautos istorijos tyrinėtojas Simonas Daukantas (1793–1864), buvęs lyg ištisa giria… Šis leidinys – fragmentiškas žvilgtelėjimas į Šiaulių miestą bei Šiaurės Lietuvą, bandymas iš laiko ženklų ir vaizdų sudėstyti spalvingą mozaiką apie Saulės žemę, pažymėjusią Šiaulių miesto 775-mečio (1236 – 2011) jubiliejų.Prekinis ženklas: Saulės delta

Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventės ”Amžių sutartinė 2009” fotografijų albumas. Martyno Vidzbelio, Karlo (Artūro Moisiejenko), Juozo Siruso, Martyno Siruso nuotraukos jautriai, subtiliai ir esmingai „sugaudė“ ir išsaugojo ne tik šventės didybę, gražiausias akimirkas, daugelio Lietuvos kolektyvų, atlikėjų, kūrėjų,  atsakingų žmonių buvimą, jos skleidžia ir šventės dalyvių švytėjimą – kiekvieno, nuo mažiausio iki  senolio, nuo studento choristo iki kaimo griežėjo.Atsivertus albumą atgis šventės prisiminimai, o iš nuotraukų pažvelgs pažįstami veidai (ne vienas atras ir save).Prekinis ženklas: Lietuvos liaudies kultūros centras

Meninės fotografijos albume „Kaunas – miestas Santakoje“ naujai ir savitai skleidžiasi dar nematytas Kauno, kaip seno, ilgametę istoriją turinčio miesto, išsidėsčiusio dviejų upių santakoje, vaizdas. Jautrus fotomenininko Gintaro Česonio objektyvas užfiksavo netipiškas ir ligi šiol menkai kauno ikonografijoje reflektuotas miesto paveikslo detales: tai Kauno santaka iš paukščio skrydžio, neišvaikščioti senojo miesto gatvelių takai, beveik nepastebėtų senųjų pastatų senamiesčio užkampiuose fragmentai, naujojo amžiaus ženklų nuotrupos senojo miesto audinyje, tai miesto veido bruožai, kuriuos keičia metų laikai, bekintantis dienos/nakties, saulės/rūko apšvietimo laukas, netikėtas žvalgos taškas. Tai bandymas atrasti ir išgrynintos vaizdų estetikos kalba atskleisti kitokį miesto (at)vaizdą – miesto, kuris yra viliojančiai senas, patraukliai gilus, kuris yra mylimas jame gyvenančių žmonių.Prekinis ženklas:…