Knygos autorė, žinoma teatrologė, prisimena vaikystės dienas, prabėgusias Kaune, Permėje, Maskvoje, pokario Vilniuje, pasakojimą paįvairindama ekskursais į vėlesnius laikus. Šiltai piešiami ne tik artimieji – tėvas profesorius Vytautas Girdzijauskas, mama ar senelis Izidorius. Perteikiama nepakartojama senosios kartos inteligentų gyvenimo ir buities atmosfera, tradicijos, kultūros paveldas.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Skaitytojų dėmesiui pateikiamas keleto pastarųjų metų publicistikos rinkinys. Tai jau trečias tokio pobūdžio P. Gylio leidinys.Prekinis ženklas: Margi raštai

Pirmąkart skelbiamas Vilniaus vyskupo Adomo Stanislovo Krasinskio (1810-1891) – literato, aktyvaus to meto klutūros veikėjo, 1863 m. sukilimo tremtinio – atsiminimų Wspomnienia biskupa wilenskiego Adama Stanislava Krasinskiego, išleistų Krokuvoje 1900 (ar 1901) m., vertimas į lietuvių kalbą. Vertimą papildo komentarai ir atsiminimų rankraščio autografo fragmentai, išlikę Tautinio muziejaus Krokuvoje rinkiniuose esančioje redakcinėje rankraščio versijoje. Įvadiniame straipsnyje glaustai pristatomi reikšmingesni Krasinskio biografijos faktai, aptariami jo literatūrinės ir kultūrinės veiklos momentai, analizuojama Atsiminimų rankraščio publikavimo 1900-1901 m. istorija.Prekinis ženklas: Lietuvos istorijos instituto leidykla

Faktas, kad vyksta milžiniški pokyčiai žmonijos sąmonėje, kad bandoma išjudinti pamatines vertybes, ant kurių iškilo, kurios pagrindė ir kuriomis laikosi Vakarų civilizacija, – sunkiai paneigiamas.Kur yra Lietuva šiame procese ir koks likimas jos laukia? Ar mes išliksime kaip tauta, išsilaikysime kaip valstybė, tapsime laisvų, likimą savo pačių rankose tvirtai laikančių žmonių bendruomene? Vydūnas juos vadino „sau žmonėmis“. Tai klausimai, kuriuos turėjau akiratyje visus 25-erius metus, kada, vos prasidėjus Atgimimui, nuo 1988-ųjų, pradėjau sekti politinę Lietuvos raidą ir rašyti komentarus į spaudą. Nors išleidau ne vieną publicistikos knygą, tačiau bergždžia būtų ieškoti tiesioginių atsakymų į tuos klausimus. Jų nėra nei šiame, nei anksčiau išleistuose publicistikos rinkiniuose. Tačiau šie klausimai buvo mano mintis…

Kiek savo gyvenimo metų paaukotumėte pavojingam darbui džiunglėse, jei turėtumėte iki sielos gelmių persmelkusią misiją? Ar ryžtumėtės atsisakyti šiuolaikinio gyvenimo komforto dėl troškimo pažinti ir meilės gyvūnams?Garsi lietuvių kilmės mokslininkė dr. Birutė Marija Filomena Galdikas aprašo įspūdingą patirtį žymiausioje savo knygoje ”Rojaus atspindžiai. Mano gyvenimas su orangutanais Borneo saloje”. Tai – ir autobiografija, ir nuotykių romanas, ir National Geographic puslapių verta istorija.Primatologijos, gamtosaugos ir etologijos specialistė Birutė Galdikas yra pelniusi ne vieną pasaulinės reikšmės apdovanojimą už savo mokslinę ir gamtosauginę veiklą. 2010 m. jai suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas ir Lietuvos valstybės ordino ”Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžius. Ji dėsto JAV ir Kanados universitetuose, taip pat vadovauja Tarptautiniam…

Knygos autorius – rusų emigrantas, literatūros tyrinėtojas – įtaigiai pasakoja apie intymųjį Dostojevskio gyveimą, jo santykius su moterimis. Pasakojimas paremtas amžininkų atsiminimais, Dostojevskio mylėtų moterų dienoraščiais, laiškais, paties Dostojevskio prisipažinimais. Į intymaus Dostojevskio gyvenimo epizodus autorius dažnai bando pažvelgti froidistinės psichoanalizės požiūriu.Prekinis ženklas: Margi raštai

Iš pradžių juos tą naktį iš 1991 07 30 į 31 d. sušaudė, gyvi liko tik du – R. Rabavičius ir T. Šernas. Vėliau, gavus informacijos, kad Medininkų žudikai puls ir šv.Jokūbo ligoninę, kur buvo išvežti likę gyvi, jų apsaugai išskyrė ne vieną VRM kriminalistą su pistoletu.Po to vieną sužeistąjį nusprendė pervežti į Kauną.„Svarstėme, kurį, nes specialus automobilis buvo tik vienas. Ant vieno nutūpė musė. Ant ko tupia musės? Ant lavonų. Tai išvežėme antrąjį“, – apie „,musės burtus“ palatoje pasakojo tų įvykių liudininkas. Po kelių valandų sužinojo, kad pirmasis neaiškiomis aplinkybėmis mirė.Po to valdžia tiems, kurie žuvo, statė memorialus, kasmet vežė gėlių vainikus, kariavo informacinius karus, o Medininkų žudynių 20-mečio…

Svetlana Alilujeva buvo vienintelė Stalino, vieno baisiausių XX amžiaus diktatorių, duktė. Ką reiškia gyventi neribotą galią turinčio tėvo šešėlyje? Santuokos griuvo viena po kitos. Ji gyveno kaip milijonierė, ir vienu ypu neteko beveik viso turto. Aplinkybės vertė ją keltis iš vieno buto į kitą. Pakeitusi 39 gyvenamąsias vietas, ji gavo socialinę paramą ir gyveno kuklų ir uždarą gyvenimą Viskonsino valstijos senelių namuose. Istorikė Martha Schad išsamiai, pasiremdama gausiais šaltiniais, aprašo išskirtinį šios paslaptingos moters likimą.Prekinis ženklas: Ramduva

1983 m. pavasarį amerikiečių rašytoja ir gamtininkė Terry Tempest Williams (Terė Tempest Viljams) sužino, kad jos motina miršta nuo vėžio. Manoma, jog jį sukėlė branduolinių bandymų, penktajame–šeštajame dešimtmetyje atliktų Nevados dykumoje, paskleistos radioaktyviosios dulkės. Tą patį liūdnos žinios pavasarį Didžiojo Druskos ežero vandens lygis rekordiškai pakyla. Lokių upės migruojančių paukščių prieglobstis – pirmoji Amerikos vandens paukščių šventovė – tuštėja. Šis pasakojimas – tai epas, kupinas metaforų ir maldų. Tai saga šeimos, kurios moteris iš kartos į kartą pasiglemžia vėžys. O kartu ir gamtos, žemės, nykstančios vietovės ir paukščių istorija. Talentingai ir poetiškai papasakota, ji veria širdį lyg raudoni karoliukai, vynuogėmis atgyjantys tarp neramių moterų pirštų. Diduma mano giminės moterų jau mirusios. Vėžys.…

Knygoje Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944 – aštuoniolika pokalbių su JAV lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties grėsmės. Knygos sudarytojų Dalios Stakytės Anysienės, Laimos Petrauskaitės VanderStoep ir Dalios Cidzikaitės pašnekovai atvirai pasakoja apie bėgimo iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir įsikūrimą Jungtinėse Valstijose. Dalia Stakytė Anysienė:„Mane pakrikštijo dieną po to, kai 1940 m. sovietų kariuomenė įžygiavo į Lietuvą. Po ketverių metų, 1944-aisiais, sovietams vėl artėjant prie Lietuvos, mūsų šeima, kaip ir kelios dešimtys tūkstančių kitų lietuvių, pasitraukė į Vokietiją. Po karo gyvenome DP (perkeltųjų asmenų) stovyklose. 1949…