Gedimino Ilgūno knyga „Algirdas Brazauskas“ – tai politinė vieno Lietuvos komunistų partijos vadovų, pirmo demokratiškai išrinkto nepriklausomos Lietuvos Respublikos Prezidento ir Ministro Pirmininko biografija. Autorius ne tik aprėpia iškilią Algirdo Brazausko asmenybę ir jo valstybinę veiklą, bet ir pateikia plačią XX a. antrosios pusės aneksuotos Lietuvos, XX a. pabaigos–XXI a. pradžios nepriklausomos Lietuvos Respublikos panoramą.Prekinis ženklas: Versus aureus

Pirmąkart lietuviškai išleidžiamas, iš vokiečių kalbos išverstas Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus žmonos, dienoraštis ir laiškai – tai puiki galimybė rekonstruoti nelabai žinomą ir pažįstamą Jono Basanavičiaus gyvenimo tarpsnį. Knygoje publikuojami Basanavičienės tekstai, parašyti 1883-1890 metais (greta vokiškojo originalo pateikiamas lietuviškas vertimas). Šis laikotarpis rėmina ir apima visą J. Basanavičiaus santuokinį gyvenimą: 1883 metų rudenį Prahoje jis susipažįsta su savo būsimąja žmona Ele, kurią veda 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje. Po beveik penkerių santuokos metų, 1889 m. vasario 28 d. Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė, pralaimėjusi kovą su džiova, miršta Lomo mieste, Bulgarijoje.   Kaip teigia knygos sudarytojas ir vertėjas Vaidas Šeferis, „šis leidinys buvo…

Knyga „Rusai” – tikslus, meistriškas pasakojimas apie tautą, kuri dar ilgai nesiliaus stebinusi pasaulį. Remdamasis savo pokalbiais su rusais, kelionių į atokiausius šalies kampelius patirtimi ir savo paties šeimos istorija autorius pateikia gyvą, intymų ir nuostabų šiandienės Rusijos portretą.Gregory Feiferis – buvęs National Public Radio korespondentas Maskvoje – beveik dešimtmetį rengė reportažus iš Rusijos. Skersai išilgai išmaišęs šalį G. Feiferis sėmėsi informacijos iš šimtų asmeniškų pokalbių su rusais – nuo pasakiškai turtingų oligarchų iki varganų senučių, prašančių išmaldos Maskvos gatvėse. Į knygą taip pat įausta pirmuoju asmeniu pasakojama paties autoriaus šeimos – jo rusės motinos, kurią iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį lydėjo bohemiška Maskvos menininkų elito aplinka, ir amerikiečio tėvo, klastingose diskusijose gausiai liejantis degtinei bandančio…

Franzas Kafka (1883-1924) – vienas didžiausių XX amžiaus rašytojų, romanų „Procesas“, „Pilis“, „Amerika“ bei daugelio pasakojimų autorius. Jo dienoraščiai – garbingi, atviri užrašai, kurių autorius nenorėjo skelbti, net buvo testamentu pavedęs draugui juos sunaikinti. Dienoraščiai parodo rašytoją ir žmogų, griauna vienišiaus mitą. Atsiskleidžia Kafkos kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu ir moterimis, savianalizė, kūrybiniai sumanymai, kultūrinis kontekstas. „Ką reiškia vakarykštės nuostatos šiandien? Jos reiškia tą patį, ką ir vakar, yra teisingos, tiktai kraujas tarp didelių dėsnio akmenų susigėręs.Begalinė, didžiulė, šilta, gelbstinti laimė – sėdėti prie savo kūdikio lopšio, priešais motiną. Tai susiję su jausmu: dabar jau ne viskas priklauso nuo tavęs, jeigu tu to nenori. O bevaikio jausmas toks: visą laiką…

„Ar yr Dievas? Nėra? Tai ką, su ja susišnekėt nemožna!“ Šitą senučių pokalbį cituoja visi, kas tik pažiūri Roberto Verbos dokumentinį filmą „Šimtamečių godos“ (1969).Rūtos Oginskaitės knyga pasakoja apie Robertą Verbą (1932–1994), operatorių ir režisierių, kurio filmai „Senis ir žemė“, „Čiutyta rūta“, „Šimtamečių godos“, „Šventėn“ laikomi lietuvių poetinės dokumentikos viršūne, epochos pradžia.Verba buvo iš tų dokumentininkų, kuriems kino kamera – jų esybės dalis, jų akys, širdis. Ir tai tuo metu, kai dokumentika laikyta ne menu, o ideologijos įrankiu, partijos tarnaite, ne daugiau. Sukurti praėjusio amžiaus antroje pusėje, Verbos filmai gyvena ilgiau už savo autorių, kaskart atskleisdami kažką naujo apie aną laiką ir jį išgyvenusius žmones.Knygoje – archyvų saugomos istorijos, amžininkų prisiminimai, pokalbiai su Robertu Verba, kur jis pats atsakinėja į klausimus, kuriuos…

Kunigo Prano Bieliausko dienoraštyje, rašytame XX a. pirmojoje pusėje, vaizduojama plati Vilniaus ir Vilniaus krašto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo panorama sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Dienoraštyje atsiskleidžia įvairiapusis Prano Bieliausko interesų laukas, jo veikla ne tik kaip dvasininko, bet ir kaip kultūrininko, lietuvybės puoselėtojo.Pranas BIELIAUSKAS – žymus lietuvių visuomenės veikėjas, kunigas. Gimė 1883 m. rugpjūčio 23 d. Jiezno parapijos Slabados kaime. Baigė Vilniaus kunigų seminariją. 1911–1940 m. – Vilniaus katedros vikaras, 1940–1944 m. – Aušros Vartų koplyčios klebonas. Nuo 1913 m. – Lietuvių mokslo draugijos narys. 1913–1940 m. – Vilniaus lietuvaičių katalikių šv. Zitos draugijos pirmininkas. 1927–1937 m. – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narys. 1927 m. lenkų valdžios suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime.…

Trečiame trilogijos tome kamerdineris Konstanas Veri (1778–1845), Napoleono Bonaparto įpročių, paklydimų, šlovės ir nuopuolių liudytojas, pasakoja apie patį dramatiškiausią Prancūzijos imperatoriaus gyvenimo tarpsnį: Rusijos ir Prancūzijos karą 1812–1813 metais, pralaimėjimą mūšyje prie Leipcigo, priverstinį sosto atsisakymą, ištrėmimą į Elbos salą. Sužinosime daug faktų apie audringą karinę, visuomeninę-politinę (kelionės po įvairius departamentus, derybos, diplomatiniai ryšiai, susitarimai, sąjungos, sutartys) to meto imperatoriaus veiklą, asmeninį gyvenimą po skyrybų su Žozefina (Marija Liudvika, sūnaus gimimas ir kt.). Yra įdomių detalių apie įvykius Lietuvoje.Prekinis ženklas: Žara

„Šešiolika metų stebėjęs Kalvino gyvenimą, turiu teisę paliudyti, jog šis žmogus yra gražiausias krikščioniško gyvenimo ir mirties pavyzdys, kurį lengva šmeižti, tačiau sunku pamėgdžioti.“- Kalvino biografas Teodoras Beza „Gerai J. Kalviną ištyrinėję autoriai teigia, kad „jo įtaka pranoko Bažnyčios, taip pat ir Ženevos sienas, nes daugelis jo minčių apie politiką, estetiką, mokslą ir istoriją tapo neatsiejama Vakarų minties dalimi, ir mes turime pripažinti jį vienu didžiųjų konstruktyvių protų, vienu lemiamų Vakarų kultūros ir civilizacijos raidos veiksnių“. Viliamės, kad šioje knygoje šis nedidelis jo veiklos, kurią autorius išsamiai ištyrė, įvertinimas supažindins jus su reformatoriaus, savo sveikatos, turto, ištaigos sąskaita triūsusio Dievo šlovei, nepailstamai tarnavusio vienam tikrajam Dievui ir skelbusiam Jo tiesą tiek…

Jis – neabejotina žvaigždė Europos krepšinio padangėje.Jis – legenda sporto, dėl kurio lietuviai tiesiog eina iš proto.Jis – pavyzdys tiems, kurie tyliai pasvajoja kada nors tapti profesionaliais sportininkais.Jis – Šarūnas Jasikevičius. Vienas žinomiausių šių laikų krepšininkų, kurio kadaise troško didžiausios Europos krepšinio komandos, išskėstomis rankomis kiekvieną vasarą laukė nacionalinė rinktinė su tūkstantine Lietuvos sirgalių minia, tas, kurio talento liudininku norėjo būti kiekvienas, atėjęs į garsiausias sporto arenas pasižiūrėti jo žaidimo.Autobiografinė Š. Jasikevičiaus knyga „Laimėti neužtenka” – tai trumpas, bet gilus žvilgsnis į išskirtinius šio talentingo sportininko gyvenimo ir karjeros epizodus. Atvirai ir be galo nuoširdžiai dėliojamas pasakojimas suteiks galimybę pamatyti Šarūną įvairiuose gyvenimo etapuose, dar kartą drauge su juo išgyventi…

Knygoje spausdinamas jos autorės didelis interviu su žinomu politiku Vyteniu Povilu Andriukaičiu, jo gyvenimo ir veiklos bendrakeleivių įspūdžiai bei vertinimai („Lietuviškas imunitetas“), politiko tėvo Alfonso Andriukaičio atsiminimai, 1973 m. mašinraščio visuma spausdinama pirmą kartą („Bausmė be nusikaltimo“), pateikiama daug nuotraukų, retų dokumentų, kitų šaltinių, grindžiančių teiginius. V. P. Andriukaičio apmąstymai ir vertinimai, dažnai kontroversiški ir raiškūs, knygos visumoje iškyla kartu su dramatišku šeimos ir giminės likimu sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Inga Liutkevičienė – žurnalistė, parašiusi ir parengusi populiarių knygų; knygos „Kaip numirti sveikam“ (2000), „Post scriptum“ (2006), „Dialogai su savimi“ (2010), knygų „Žarijų duobės“ (su Raimundu Milašiūnu, 2008), „AIDS: geriau žinoti“ (su Sauliumi Čaplinsku, 2009), „Sielos paslaptys“ (su Raimundu Milašiūnu, 2010)…