Knygos autorius, žymus jaunimo auklėtojas, vienos pirmųjų Europoje evangelizacijos mokyklų jaunimui „Jaunimo šviesa“ įkūrėjas, remdamasis ilgamete darbo jaunimo bendruomenėse patirtimi, gvildena šių dienų jaunuoliams aktualius klausimus, kviečia puoselėti dvasinį bendrumą, tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą, meilę bei atlaidumą vienas kitam, patirti širdies atsivertimą ir pajusti Dievo Artumą. Šioje knygoje sudėti didelės bendruomeninio gyvenimo patirties vaisiai. Jie pratęsia dykumos tėvų posakį: „Po Dievo, matyk Dievą savo brolyje!“ Brolis ar sesuo šiose eilutėse reiškia ir šeimos, bendruomenės ar brolijos narį, kaimyną, bendradarbį. Taip pat ir vargšą, mažutėlį, silpnąjį, kenčiantįjį, nes jis tapęs panašus į jame pasiliekantį Jėzų. Pranokdama paprasčiausios broliškos bendrystės patyrimą, knyga kviečia patirti tikrą „Koperniko revoliuciją“: širdies ir žvilgsnio atsivertimą, kuris…

Tai vienas iš daugiatomio leidinio „Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas“ tomų, skirtas Steigiamojo Seimo (1920-1922 m.) parlamentarų biografijoms.Žodyne pateikiamos parlamentarų nuotraukos, aptariama bendra Steigiamojo Seimo veikla.Prekinis ženklas: Edukologija

„Draugė mergaitė ir suaugę žmonės“ – prisiminimų knyga, skirta paaugliams ir visai šeimai. Mažos mergaitės akimis gyvai piešiamas pokario gyvenimas Estijos sostinėje ir kaime. Trėmimų meto centre – vienos šeimos istorija. Vaiko pasaulėjauta nemoka kaltinti. Ji kupina būties džiaugsmo ir vaikiškų išdaigų. „Būk geras vaikas“, – taria mama mažajai Lėlai, kai mamą išsiveda du pikti dėdės. Kodėl ji su jais išėjo? Mergaitei aišku viena: mama išvyko, nes jos dukra buvo negera. Tad Lėla visaip stengiasi pasitaisyti. Kupinas šilto humoro pasakojimas kelia graudulį ir šypseną. Ši nuostabi knyga vyresniesiems primins nostalgiškas vaikystės dienas, o jaunimą supažindins su nežinoma praeitimi.Leelo Tungal (g. 1947 m.) – mėgstama Estijos vaikų rašytoja, poetė, prozininkė. Tartu…

Ji gyvena netvarkingai, įnirtingai alina savo kūną, juokiasi, šoka, geria, myli, slėpdama nuo visų, o galbūt ir nuo savęs, sutrikimą: baimę, nuobodulio siaubą. Ją užvaldęs troškimas atmesti bet kokius laisvės apribojimus, jos entuziastingas rašymas galbūt kilęs iš tos didžiulės tuštumos joje, nuo kurios reikia pabėgti.Viena garsiausių prancūzų rašytojų – Françoise Sagan įžymi ne tik savo kūryba, bet ir gyvenimu. Ją pažinojo ir citavo visas Paryžius, ji diktavo madas, elgesį ir gyvenimo būdą. Sagan slapyvardį pasirinkusi iš meilės Marselio Prusto kūrybai, jau pirmuoju savo romanu pavergusi Prancūziją, rašytoja įkūnijo keistą ir hipnotizuojamai  patrauklų cinizmo, snobizmo, kilnumo ir subtilumo derinį.Jos gyvenimas – tai bemiegės audringos naktys, triuškinantis jumoro jausmas, alkoholis ir kvaišalai,…

Autorius polemizuoja su oficialiąja ideologija, atsiliepia į mūsų gyvenimo aktualijas.Prekinis ženklas: Politika

Svarbiausi Jurgio Baltrušaičio straipsniai, recenzijos, esė, laiškų ištraukos meno, kūrybos, estetikos klausimais pristato Baltrušaitį ne tik kaip poetą, bet ir kaip mąstytoją bei subtilų kūrybos vertintoją. „Baltrušaitis buvo įdėmus savo sielos, vidinio gyvenimo stebėtojas. Jautė, kad tai prasminga, kad tie liudijimai, kuriuos įmanu perduoti pačiam iš savęs, yra svarbūs… Tyla, susikaupimas vienatvėje – būtinosios kūrybinio prado skleidimosi sąlygos. Gyventi iš tiesų – vadinasi, gyventi tyloje… Kaip ir poezijoje, estetiniuose apmąstymuose Baltrušaitis teigia gyvenimo-mirties audinio vientisumą… Būtis, iškylanti virš gyvenimo ir mirties, yra menas“. Viktorija DaujotytėPrekinis ženklas: Aidai

„Užkietėjusio“ vilniečio pasakojimai apie anų ir šių laikų gyvenimą sostinėje, tuometinėje sovietų imperijoje ir posovietiniame plačiajame pasaulyje, su atitinkama leksika ir juokeliais, dažnai priverčiantys nusišypsoti, o kartais – net ir raitytis iš juoko. Iš pirmo žvilgsnio, regis, neišskirtinės istorijos, iš kurių rašytojas sugeba sukurti unikaliai patrauklius pasakojimus.Memuarų autorius sugebėjo labai ilgai slapstytis internete po įvairiais slapyvardžiais – gal penketą metų ten skaitydavome jo kūrinius visiškai nenutuokdami, kas gi juos rašo. O kai atėjo laikas autoriui atskleisti savo tapatybę – nustebome. Tikėjomės, kad tai bus neblogai žinomas kultūros, visuomenės ar pramogų pasaulio žmogus. O paaiškėjo, kad tai – išties Gyvenimo Stebėtojas, labai daug įdomaus pastebintis ir sugebantis pats išlikti kone nepastebėtas.…

Sužlugus „Citadelės“ (Kursko mūšis) operacijai, Hansas Heincas Refeldtas (Hans Heinz Rehfeldt), „Grossdeutschland“ divizijos puskarininkis, drauge su bendražygiais atlieka „ugniagesių komandos“ užduotis – kovoja pavojingiausiuose fronto ruožuose. 1944 m. rugpjūtį per Rytprūsius patenka į Lietuvą, kovoja su sovietais prie Virbalio ir Vilkaviškio, žygiuoja per Lietuvą vaduoti didelės grupuotės, apsuptos Kuršo katile. Nepavykus įsiveržti į Kuršą, su paties vadovaujamu minosvaidininkų būriu ryžtingai kovoja Klaipėdos placdarme – gina Raudonosios armijos puolamą miestą ir iš jo evakuojamus civilius vokiečius bei lietuvius. 1945 m. žiemą dalyvauja įnirtinguose mūšiuose Rytprūsiuose ir Karaliaučiaus apsupties katile. Kovų ir klajonių mėginant patekti į Vakarus įspūdžius, kartais linksmus, bet dažniausiai dramatiškus ir šiurpius, H.H. Refeldtas aprašo savo dienoraštyje.Prekinis ženklas: Briedis

Šioje knygoje skelbiami tekstai, publikuoti spaudoje per ilgesnį nei dvidešimt metų laikotarpį, taip pat – niekur nespausdinti, kuriuose gvildenamos aktualios ir svarbios problemos, susijusios su vienokia ar kitokia situacija šalyje, neretai ją vertinant gana įžvalgiai ir kritiškai, nenutylint skaudžiausių tikrovės apraiškų. Sovietmečiu autorius ne kartą buvo smarkiai pultas už atviresnį nemelagingą žodį apie tuometinę tikrovę, ypač 1962–1963 metais, bet yra susilaukęs užgaulaus koneveikimo ir atgautos nepriklausomybės metais, nors vėliau paaiškėjo, kad buvo teisus.Tokią kainą už atvirai sakomą karčią tiesą, už neabejingumą šalies likimui, nesitaikstant su melu ir veidmainyste, su akivaizdžiu moralės nuosmukiu ir nepakenčiama neteisybe, neišvengiamai tenka mokėti. Tačiau laisvė įpareigoja būti laisvam ir skelbti tai, kas būtina, nors ir…

Senojo Vilniaus universiteto auklėtinio, žymaus geologo ir mineralogo, labiausiai išgarsėjusio tolimoje Čilėje, I Domeikos (1802-1889) atsiminimų pirmajame tome aprašomi jo dalyvavimo1831m sukilime epizodai, ryšiai su garsiais to meto žmonėmis, tremtinio dalia Drezdene, Paryžiuje ir kelionės Atlanto vandenynu bei Argentinos stepėmis į Čilę įspūdžiai.Prekinis ženklas: Margi raštai