Barboros Didžiokienės (1896–1976) gyvenimo aprašymas, saugomas Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Barboros ir Vlado Didžiokų archyve, yra unikalus, dar nepakankamai nagrinėtas dailėtyros šaltinis. Tai ne rašytojos, o moters ir dailininkės tekstas. Jis sudarytas iš dviejų itin kontrastingų dalių: valiūkės peterburgietės Va­rios (Varvaros Gorochovos) nerūpestingos mergystės ir Barboros Didžiokienės skausmingos moterystės/motinystės tarpukario Lietuvoje. Gyvenimiška 80 metų jos kelionė iš tiesų įspūdinga: iš rusų kultūros sidabrinio amžiaus (sim­bolizmo, moderno) į sovietinio laikotarpio metų kemsyną su tarpine stotele anuomet nepriklausomoje Lietuvoje. Šioje knygoje rašoma apie Barboros jaunystę – su mergystės svajonėmis, čiuožyklomis, įraudusiais įkaitusiais žandais ir laukinio žvėrelio apetitu.Prekinis ženklas: Vilniaus universiteto Lyčių studijų centras

Neseniai mirusio žinomo tarybinių laikų valstybės ir partijos veikėjo atsiminimų knyga, parengta sklaidant dienoraščius, – anot paties autoriaus, „gyvenimo palydovus ir objektyvius liudininkus“. Prekinis ženklas: Gairės

Profesorė Vanda Zaborskaitė (1922–2010), monografijos „Maironis“, populiarios knygos „Eilėraščio menas“, literatūros vadovėlių ir kitų veikalų autorė, aktyvios pilietinės pozicijos humanitarė, savo autobiografiją buvo spėjusi beveik užbaigti. Ji spausdinama kaip pirmoji šios knygos dalis. Antroji dalis – V. Zaborskaitės pasakojimai, užrašyti pasitelkus diktofoną. Knygoje iškyla komplikuotas jos gyvenimo kelias, lig šiol mažai kam žinomi jos santykiai su V. Mykolaičiu-Putinu, A. Vienuoliu, V. Kubiliumi, J. Lebedžiu ir kitais literatūros žmonėmis, nestokojantys išties intriguojančių epizodų, atsiskleidžia kūrybos politinių sąlygų supratimas ir įžymios profesorės išminties šviesa. „Vanda Zaborskaitė (1922 12 24–2010 12 27), profesorė, habilituota mokslų daktarė, Lietuvos mokslo akademijos narė, turėjo įgimtą polinkį aiškinti ne tik literatūrą, estetikos problemas, bet ir gilintis į gyvenimą,…

Knygoje surinkti amžininkų prisiminimai apie Napoleono armijos žygį per Lietuvą 1812 metų vasarą ir jos grįžimą per Vilnių tų pačių metų žiemą.   1812 m. apie pusė milijono prancūzų armijos karių, iš kurių gal tik dešimtadalis išliko gyvi, žygiavo per Lietuvą. Dalis jų vėliau rašė prisiminimus apie karą, kurie buvo išleisti XIX a. Prancūzijoje.  Visoje šitoje gausybėje prisiminimų užfiksuota, kaip kareiviai žygiavo per Lietuvą, kokių patyrė sunkumų ieškodami maisto, taip pat ginkluoti susirėmimai su rusų caro armija, asmeniniai konfliktai ir draugystės.  Prisiminimų autoriai – skirtingų laipsnių ir socialinės padėties kariai – nuo paprasto eilinio pėstininko iki artimiausio Napoleono patarėjo. Prisiminimai apjungia patirtį tų, kurie kovojo fronte, ir tų, kurie jiems padėjo užnugaryje, pavyzdžiui, gydytojų…

Richardas Bransonas (Ričardas Brensonas, gim. 1950) – vienas žymiausių šio meto britų verslininkų, milijardierius, garsiosios verslo grupės ”Virgin Group” įkūrėjas ir vadovas, ekstremalių pojūčių bei nuotykių mėgėjas, neretai laikomas ne tik vizionieriumi, bet ir išsišokėliu bei padūkėliu, kuris mielai griebiasi rizikingų idėjų ir paverčia jas pelningu verslu. Kiek mena žmonija, pionieriai visada siekdavo dangaus. Per pastaruosius du šimtus metų jie užvaldė orą ir tai davė pradžią šiuolaikiniam pasauliui. Šiuo metu jie stengiasi, kad kosmosas taptų mums pasiekiamas. Tai išradėjai ir žaislų gamintojai, mėgėjai ir nuotykių ieškotojai, fantazuotojai, svajotojai ir, be abejo, pakvaišėliai. Kai kas juos laiko neatsakingais, netgi pavojingais. Tačiau tokių žmonių sutikau daug: su jais dirbau, skraidžiau, juos finansavau.…

Tai knyga apie šiandienę Lietuvą ir jos problemas- tarsi praėjusiais metais išleistos knygos ” Valstybė pagal Julių Veselką ” tęsinys .Autorius toliau kalbina politiką,klausinėdamas apie tai, kas šiandien skauda kiekvienam lietuviui, nagrinėja padarytas valstybės valdymo klaidas,bando atsakyti į kasdienį mūsų klausimą — kodėl, kodėl , kodėl? Prekinis ženklas: Politika

Pirmoje knygos dalyje spausdinami autobiografiniai E. Šimkūnaitės tekstai, jos prakalbos bei interviu,  antroje – žymių Lietuvos žmonių atsiminimai apie  žavią asmenybę ir garsią žiniuonę bei vaistažolininkę.Prekinis ženklas: Žuvėdra

Autoriaus dienoraščiai – daugiau nei penkias dešimtis metų užrašinėti pokalbiai su daugybe teatro žmonių, rašytojų, dailininkų, muzikų, taiklios pastabos ar netikėtai šovusios mintys, susirašinėjimas su įvairiomis žymiomis asmenybėmis – virto puikia knyga, o viena jos dalis lyg filmo juosta atskleidžia sudėtingo ir pakankamai margo gyvenimo akimirkas.Markas Petuchauskas pasakoja ne tik iš vaikystės įsirėžusius epizodus, artimųjų netektis ir per okupacijas patirtą skausmą, bet ir prisimena daugelio gyvenimo kelyje sutiktų žmonių gerumą, supratimą, pagalbą.–Turėjau laimės bendrauti su daugeliu įvairių tautų menininkų. Ypač su lietuvių teatro kūrėjais. Stengiausi perteikti, ką, pažinęs juos, pajutau, ką suvokiau Gyvenimas pažėrė man tokių likimo posūkių, kokių ir nuotykių filme nedažnai pamatysi Buvau geto kalinys, stebuklingai atsidūriau tarp…

A. E. Hočneris (A. E. Hotchner) – žinomas biografas, dramaturgas, romanistas ir scenaristas. Pasak kritikų, sunku įsivaizduoti geresnę rašytojo, Nobelio ir Pulicerio premijų laureato Ernesto Hemingvėjaus (1899–1961) biografiją.Keturiolika metų rašytojas ir knygos autorius buvo artimi bičiuliai. Tarp 1948-ųjų ir 1961-ųjų jiedu keliavo drauge iš Niujorko į Paryžių, važinėjo žiūrėti koridos po visą Ispaniją, žvejojo Kubos vandenyse, medžiojo Aidahe. Keliaudami visą laiką dalijosi mintimis. Rašytojas prisiminė savo vaikystę, ketvirtojo dešimtmečio literatūrinį Paryžių, tikrus įvykius, kuriais grindė savo grožinę kūrybą. Hočneris viską užsirašinėjo.Jie buvo kartu Venecijoje, Romoje, Šiaurės Amerikoje, Rivjeroje. Taip pat ir minėtame Aidahe, kur 1961 m. Hemingvėjus nusižudė. Šie užrašai – tai prikaustantys dėmesį atsiminimai. Jie papildyti autoriaus įžangos žodžiu…

Knyga skirta M. Römerio (1880–1945) – garsaus konstitucinės teisės specialisto tarpukario Lietuvoje, Kauno Vytauto Didžiojo vardo universiteto profesoriaus, rektoriaus – pirmajam gyvenimo ir veiklos tarpsniui. Tuo metu M. Römeris daugiau reiškėsi kaip politikas, daręs didesnę ar mažesnę įtaką lietuvių tautinio judėjimo raidai, lenkų ir lietuvių modernių visuomenių, valstybių kūrimosi procesams.Knygoje tyrinėjamas Römerio gyvenimo 1880–1920 m. laikotarpis, kurį ypatingą daro dramatiškai susipynę idėjiniai pasirinkimai, jaunystei būdingi radikalūs sprendimai ieškant savo vietos gyvenime.Analizuojama jauno žmogaus branda, neatsiejama nuo modernių tautinių visuomenių tapsmo – reikšmingo neordinarios asmenybės formavimosi konteksto. Darbe aiškinamasi ne tik M. Römerio kūrybinio gyvenimo raida, bet kartu nagrinėjami ir su juo susiję to meto Lietuvos visuomenėje vykę socialiniai, ekonominiai ir…