Thich Nhat Hanh – Vakaruose bene labiausiai pamėgtas budizmo mokytojas, kuriame kaip reta dera mistikas, tyrėjas ir aktyvistas. Thich Nhat Hanh, Vietnamo Budistų taikos delegacijos Vietnamo karo metu pirmininką, poetą ir zeno meistrą, Dr. Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis nominavo Nobelio taikos premijai. Jis parašė trisdešimt knygų, tarp jų – „Ramybė su kiekvienu žingsniu“, ”Senasis baltuju debesu kelias. Budos pedsakais” „Aptardami Dievą tik švaistome jėgas, ? rašo Thich Nhat Hanhas. – O palytėję Šventąją Dvasią, mes paliečiame Dievą ? ne kaip sąvoką, bet kaip gyvąją tikrovę.“ Švelnia ir tvirta ranka šis vienuolis veda mus iš teorijos į praktiką. Jis puoselėja didelę pagarbą savokoms, tačiau jos jam tik priemonė, o ne tikslas.…

Kny­go­je pa­tei­kia­mos didžiojo mūsų laikų dva­si­nio mo­ky­to­jo Šri Sat­jos Sai Ba­bos kal­bos, sa­ky­tos įvai­rio­mis pro­go­mis 1961–1962 me­tais. Sat­ja Sai Ba­ba mo­ko svar­biau­sių žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių: tie­sos, do­ros, ra­my­bės, mei­lės bei tai­ku­mo. Jo kal­bos skir­tos vi­siems žmo­nėms – kad ir ko­kios jie bū­tų tau­ty­bės, kad ir ko­kią re­li­gi­ją iš­pa­žin­tų.Prekinis ženklas: Satja

Atleidimas yra galia. Jis išvaduoja iš visų praeities varžtų ir padeda įveikti visas kliūtis. Knygoje „Kodėl atleidžiu?“ Johanas Kristofas Arnoldas (Johann Christoph Arnold) vengia vingrių išvedžiojimų, leisdamas eilinių žmonių neeiliniams išgyvenimams kalbėti patiems. „Žaizda“ – per daug švelnus žodis, nes daugeliui šių istorijų veikėjų teko iškęsti šiurpius smurtingų nusikaltimų, išdavysčių, prievartos, fanatiškumo ir karo padarinius. Tačiau knygoje gvildenami ir žemiškesni gyvenimo randai, atsiradę dėl kerštavimo, apkalbų, įtemptų šeimos santykių, atšalusios santuokos ar įtampos darbovietėje. Gyvenime ne kiekviena istorija turi laimingą pabaigą, ir Johanas Arnoldas to nenutyli. Jis taip pat kalba apie tai, kaip sunku atleisti sau pačiam, apie kaltinimų Dievui bergždumą ir apie sąmyšį žmonių, norinčių atleisti, tačiau nesugebančių to…

Jėzus gydo šiandienJėzus pradėjo didį evangelizacijos darbą gydydamas savo laikmečio ligas. Šiais medicinos pažangos laikais dauguma kūno negalių yra pagydomos. Tačiau esant šiuolaikinio gyvenimo įtampai, vidinės negalios palieka vis skaudesnius padarinius. Žmogus vis labiau tampa dvasiškai ir fiziškai pažeidžiamas.Ši knyga padės atskleisti kai kurių susirgimų priežastis, patars kaip jų išvengti ir kaip, padedant Mesijui, juos gydyti, nes visi gimstame turėdami daugybę teigiamos ir neigiamos informacijos, kuri yra įrašyta mūsų viduje. Ji ir nulemia visą mūsų egzistenciją žemėje.Ir šiais laikais Jėzus gydo, tik reikia tvirtai tikėti Jo gydomąja galia, nes Dievas yra Meilė.Prekinis ženklas: Katalikų pasaulio leidiniai

Tai praktinis vadovas apie tai, kas paprastai laikoma labai dvasiniu dalyku. Kadangi dvasiniai dalykai taip dažnai yra laikomi nepraktiškais ar sunkiai pasiekiamais, šioje knygoje į dvasinę sritį yra žvelgiama kitaip ir yra nagrinėjama kaip giliai ji yra įsirėžusi į mūsų kasdienį gyvenimą. Žmonės tik tada supras ir įvertins savo dvasinę prigimtį, kai pamatys, kad verta ir praktiška tai daryti. Čia aprašyti fiziniai pratimai, poetiškos meditacijos bei vizualizacijos jums padės: „įžeminti” ir centruoti jūsų energiją, atidaryti, uždaryti bei subalansuoti jūsų seksualinę energiją, sustiprinti asmenines galias ir energiją, atverti širdį meilei ir atjautai, naudotis garsais sąmonei atverti, vystyti intuiciją, plėsti sąmoningumą. Kūnas yra sąmonės transporto priemonė. Čakros – tai gyvenimo ratai, varantys…

Psalmės net ir dažnam tikinčiajam – vis dar neatrasta žemė. Kas dar vakar iš daugybės krikščionių žinojo apie psalmes daugiau nei tai, kad psalmės sudarė pagrindinę Brevijoriaus ir vienuolių giedamų pamaldų dalį? Taigi ši knyga – puiki galimybė geriau susipažinti su jomis, nes per psalmes Evangelija nušvinta visu ryškumu. Autorius įtikinamai parodo, kad Evangelija gerbia senąsias knygas ir jomis remiasi, padeda geriau jas suprasti, o įsisąmoninus, ryškiau atsiskleidžia ir Evangelijos, ir senovinių knygų prasmė. Naktis ir diena. Šviesoje ir tamsybėse, džiaugsme ir raudose, šlovinime ir maldavime, tame, kas arti ir kas toli glūdi iš pažiūros prieštaringas tikinčiojo atsakas savo Kūrėjui. Naktis ir diena. Toks yra raktas šios knygos, kurią sudaro…

Šio­je kny­go­je Ava­ta­ras Sat­ja Sai Ba­ba aiš­ki­na am­ži­no­jo „Bha­ga­vad­gy­tos“ mo­ky­mo es­mę, apimdamas la­bai daug te­mų. Ko­men­tuo­da­mas die­viš­ko­jo Mo­ky­to­jo Kriš­nos ir dva­si­nio mo­ki­nio Ar­džu­nos dia­lo­gą, Sat­ja Sai Ba­ba nu­švie­čia Die­vo (Pa­ra­mat­mos) es­mę, Jo sa­vy­bes ir ap­raiš­kas, kalba apie sie­los ir Die­vo san­ty­kį, iš­min­ties es­mę ir bū­dus jai pa­siek­ti, pa­sie­ku­sio­jo dva­si­nę iš­min­tį žmo­gaus sa­vy­bes ir do­ry­bes, dhar­mos es­mę ir reikš­mę. Sat­ja Sai Ba­ba daug dė­me­sio ski­ria tik­ro dva­si­nio Mo­ky­to­jo ir ge­ro mo­ki­nio sa­vy­bėms, prak­tiš­ko pa­mo­ky­mų įgy­ven­di­ni­mo svar­bai.Prekinis ženklas: Satja

Širdies ramybė – toks trokštamas ir toks lakus gėris… Kiekvienas jos trokšta, bet nedaug kam pavyksta joje gyventi.Kasdieniai išbandymai dažnai priverčia mus nuo jos nutolti. Tad nejau ramybė taip ir nepasiekiama? Pasiekiama, nes pats Dievo sūnus mums ją pažadėjo. Ramybė – anapus patirties. Ji įgyjama ne taip, kaip įprasta šiame pasaulyje. Todėl visuomet gera žinoti, kad šiame nuolatinio ramybės – pagrindinio laimės garanto – siekimo kelyje esame ne vieniši.Ši nedidelė knygelė yra ne teorinis pasvarstymas apie ramybę, bet konkretus aprašymas kelių ir būdų, kuriuos per ilgus amžius ištobulino ir šiandien mums visiems dovanoja benediktinų bendruomenė, kad būtų įgyvendintas jos šūkis: PAX! (lot. ramybė, taika). Šv. Benedikto dvasios kupinais žodžiais tėvas…

Populiaraus Bažnyčios temomis rašančio žurnalisto knygoje atskleidžiamas išsamus popiežiaus Pranciškaus paveikslas. Skaitytojas sužino, iš kokios šeimos jis kilęs, kokia jo gyvenimo istorija, kodėl pasirinko Pranciškaus vardą. Taip pat knygoje pateikiamos jo mintys apie tikėjimą, Bažnyčią, šeimą, pašaukimą, kurias iššsakė jau būdamas popiežiumi…Prekinis ženklas: Katalikų pasaulio leidiniai

Ši knyga – tai kenčiančio žmogaus pastangos įdėmiai pažvelgti į savo skausmą, sukrečiantį didžiausią jo gyvenimo sielvartą, netekus artimo ir mylimo asmens. Kiekvieno sielvartas yra nepakartojamas. tai – ne būsena, bet procesas. Autorius nevengdamas pripažinti savo dvejones, savo širdgėlą, pasakoja apie mėginimus įveikti sielvartą, atvirai išlieti jausmų perteklių, pabrėžia, kad ir po mylimo žmogaus mirties reikia mylėti jį patį, o ne susikurtą jo vaizdinį ar atminimą, ir pasikliauti Dievu, nes tik begalinė Jo meilė gali suteikti paguodos. Vienas žymiausių XX a. krikščionių rašytojų ir apologetų kalba apie savo paties brandą, savo įžvalgas gedint mirusios žmonos. Jam užtenka drąsos šaukti, abejoti, piktai rodyti nepasitenkinimą Dievu. Tai normali sielvarto dalis, tačiau retai būna…