Ši knyga – pataisytas ir papildytas 1996 m. išleistų metodinių patarimų „Mokyklinė kraštotyra“ leidimas. Nuo to laiko įvyko daug pokyčių visose gyvenimo srityse, kraštotyros judėjimas taip pat tobulėja: įsikūrė savarankiškos Šiaulių, Šilutės kraštotyros draugijos, kraštotyros veikla tampa neatskiriama regiono, savivaldybės istorijos, kultūros paveldo ir dabarties tyrinėjimo dalimi. Bendrame judėjime svarią vietą užima mokyklų kraštotyros veikla. Į ją kasmet įsitraukia naujų žmonių, ieškančių naujų šios veiklos krypčių ir metodų. Pastaraisiais metais išleidžiama nemažai metodinės medžiagos, anketų rinkinių, padedančių būrelių vadovams, muziejininkams organizuoti kraštotyros, etninės kultūros medžiagos rinkimą. XXI a. kraštotyros veikla – jau ne tik pasakojimų užrašymas, o pateikėjas – vienintelis informacijos šaltinis. Rengiantis keliauti pas pateikėjus, būtina nuodugniai išnagrinėti esamą…

Metų ratą suka saulutė, pažerdama pavasario linksmybes, vasaros grožybes, rudens gėrybes, žiemos rūstybes… Lietuviai pasikeitimus gamtoje ir su jais susijusius darbus nuo senų senovės sutikdavo su dainomis, priežodžiais, apeigomis… Papasakokime apie tai savo vaikams, pamokykime juos senolių išminties – tada nenudžius tūkstantmetis lietuviškųjų tradicijų ąžuolas. — Knygoje „Po Tėviškės dangum“ stengiamasi atskleisti savo tautos, savo krašto pažinimo slaptis, vaizdžiai parodyti, kaip kaupėsi ir kaupiasi žmogaus pasaulėjauta Tėviškės gamtoje. Gamtos aplinka, susiliejusi su lietuvių sukurta socialine ir kultūros aplinka, sudaro vieningą Lietuvos etnoekosistemą, kur žmogaus ir gamtos vienybės simbolis lietuvių suvokiamas kaip Pasaulio Medis trijose erdvės plotmėse (po žeme, ant žemės, danguje) ir trijose laiko išraiškose (praeity, dabarty, ateity). Jų tarpusavio…

Rašyti ar skaityti mums atrodo paprasta ir kasdieniška. Kasdiena taip persunkta rašto, kad jo net nebepastebime. Tačiau prieš kelis šimtmečius Lietuvoje viešpatavo sakytinė kultūra – keista ir dar mažai pažinta. Bandant suvokti jos savitumą, skaidrėja nemaža sunkiai paaiškinamų dalykų: kodėl Gediminas, atsisakęs krikštytis, naktimis užsidaręs raudodavo? Kodėl Kęstutis taip lengvai sulaužė priesaiką, duotą savo dievų akivaizdoje? Kodėl Jogailos brolis atsižadėjo visko, kas lietuviška, ir tapo lenku? Kodėl keliautojai manė, kad lietuviškos gyvatės turi keturias kojas? Kodėl beraščiai valstiečiai iš kartos į kartą saugojo rašytinius dokumentus? Į Lietuvą atėjusi rašto kultūra atnešė ne tik knygas. Ji metė iššūkį bendruomenės tapatumui – kitoks individo supratimas, kitoks dvasingumas, kitokia teisingumo vizija. Bet ši…

Monografijoje nagrinėjami įvairūs muzikavimo skudučių tipo instrumentais šiaurės rytų Europoje aspektai. Lietuvių skudučiai, komių kuima čipsanai ir piolianezai, pietų rusų kuviklės ir kugiklės yra paplitę toli vieni nuo kitų, tačiau šiame darbe gvildenami kaip giminiški etninės kultūros ir etninės muzikos reiškiniai. Lyginant šių instrumentų gamybą, repertuarą, naudojimo ir muzikavimo papročius, jų funkcionavimą etninėje kultūroje, paaiškėja, kad sutapimų ir panašumų yra daugiau negu skirtumų. Knygoje bandoma išsiaiškinti, kaip ir kada galėjo atsirasti baltų, rytų slavų ir Permės finų etnokultūriniai ir etnomuzikiniai ryšiai ar net bendrumai, kokius laikus jie gali siekti. Keliamas klausimas: ar šie trijų etninių grupių archajiško kolektyvinio instrumentinio muzikavimo židiniai nėra išlikę iš pačių ankstyviausiųjų etninės kultūros istorijos laikų?Prekinis…

Knyga „Lietuvos etnografiniai regionai“ supažindina skaitytojus su penkiais Lietuvos etnografiniais regionais: Aukštaitija, Dzūkija, Mažąja Lietuva, Suvalkija ir Žemaitija. Leidinyje savo srities specialistai išsamiai pristato kiekvieno etnografinio regiono istorijos, urbanistikos, architektūros, apželdinimo, amatų, virtuvės, tradicinio kostiumo, patarmių, tautosakos, papročių, muzikos instrumentų ypatybes. Aprašomos ir kiekvieno regiono ryškiausios asmenybės, gimusios tame krašte arba ten dirbusios, puoselėjusios kultūrą. Etnografinis palikimas yra kiekvieno mūsų savasties dalis, todėl leidinyje pateikiama informacija apie Gyvąją etnografiją – muziejus, kuriuose ir šiandien galima prisiliesti prie mūsų protėvių kultūros.Prekinis ženklas: Terra Publica

Antroji knyga, į kurią taip pat daugiausiai įtraukti tekstai žemaičių krašto etnografijos temomis.Joje istoriko, žemaičių akademijos bei Vilniaus dailės akademijos rektoriaus prof. Adomo Butrimo užrašyti Juozo Mickevičiaus sesers Onos Mickevičiūtės-Barakauskienės atsiminimus apie brolį Juozapą Mickevičių (užrašyta 1985 m. gegužės 31 d.).Prekinis ženklas: Aidai

Šioje knygoje etnolingvistiniu aspektu analizuojama apie 900 frazeologinių junginių, į kuriuos drauge su populiariais mitonimais įeina įvairių mitinio pasaulio realijų (drabužių, apavo, valgių, darbo įrankių, ūkio padargų, pastatų, augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos objektų ir reiškinių) pavadinimai. Aiškinantis frazeologizmų reikšmę ir motyvaciją, jų atsiradimo aplinkybes, plačiai remiamasi etninės kultūros kontekstu: tautosakos ir etnografijos medžiaga, įvairiomis liaudiškojo religingumo apraiškomis, senaisiais mitologiniais vaizdiniais. Knygoje aptariami ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų, pirmiausia latvių, lenkų, baltarusių, rusų tradicinės kultūros artimi reiškiniai. Etnolingvistika – tarpdisciplininio pobūdžio kalbotyros sritis, todėl šią knygą galės skaityti ne tik kalbininkai, bet ir kitų humanitarinių disciplinų atstovai, ypač etnologai ir tautosakininkai. Ji skiriama ir visiems skaitytojams, kurie neabejingi senajam…

Knygoje pasakojama apie Pasaulio medžio ir jo analogo Gyvybės medžio kultą bei jų atspindžius ir simboliką lietuvių mene ir tautosakoje.Prekinis ženklas: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Knygoje parodoma, kaip kasdienį žmogaus gyvenimą lėmė vyravę religiniai įsitikinimai ir nuostatos. Lietuvių smegenyse ir širdyje vietos pakako ne tik griežtoms katalikų tikėjimo dogmoms, bet ir iš senų laikų išlikusiai pagonybei. Šių dviejų skirtingų dvasinių pasaulių mišinys nulėmė unikalų tikrovės, atsispindėjusios įdomiuose medicinos, žemdirbystės, medžioklės ir kitų sričių, taip pat burtų ir magijos tikėjimuose, suvokimą. Pavyzdžiui, dar XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį lietuviai manė, kad užkasti lobiai naktį šviečia melsva ugnele. Todėl, pastebėję viršum žemės šviesą, lobio kasti eidavo ne tik vietiniai žmonės, bet ir iš aplinkinių kaimų. Tikėta, kad žaibo nutrenktą žmogų galima atgaivinti tik apkasus žeme, o žaibo sukeltą gaisrą užgesinti tik rūgusiu pienu. Kai kurie neplaudavo galvų ir…

Knygoje surinkti lietuvių anekdotai ir linksmi liaudies kūrinėliai. Šmaikščiai juokaujant išryškėja rimti reikalai ir svarbios problemos.Prekinis ženklas: Vaiga