3 DVD filmai apie lietuvių dainuojamąjį, instrumentinį ir choreografinį folklorą – patraukli pažintinė informacinė priemonė, skirta įvairių pomėgių šalies ir pasaulio visuomenei, besidominčiai lietuvių liaudies kūrybos tradicijomis. Pusvalandžio trukmės filmai tampa puikia galimybe įvertinti, įvardyti ir skleisti šimtmečius gludintų ir iki šių dienų išlikusių bei puoselėjamų tradicinių dainų, instrumentinių melodijų ir šokių grožį, įvairovę, gyvybingumą ir universalumą.Prekinis ženklas: Lietuvos liaudies kultūros centras

Etninė kultūra – tai visos tautos per šimtmečius sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti daugelyje gyvenimo sričių vykstančių globalizacijos procesų sumaištyje išlaikyti tautinį tapatumą, savimonę ir etnografinių regionų savitumą. Profesoriaus Liberto Klimkos sudarytoje „Lietuviškų tradicijų skrynelėje“ išsamiai ir patraukliai pasakojama apie lietuvių tradicines šeimos bei kalendorines šventes, jų papročių kilmę ir prasmę, bendruomenišką pobūdį, ryšį su senąja baltų mitologija. Pagrindinė lietuviškųjų papročių ypatybė – gamtos reiškinių, diktuojamų dangaus šviesulių judėjimo skliaute, atspindys žmonių mąstysenoje ir elgsenoje. Tarp metų rato švenčių įterpti taip pat svarbių istorinių įvykių mažiau žinomi paminėjimai. Tautinės savimonės ugdymas yra tolygus pilietiškumo brandinimui, tai labai aktualus tiek kultūros įstaigų, tiek…

Knygoje skelbiama J. Balio surinkta tautosakinė medžiaga, susijusi su lietuvių kalendorinėmis šventėmis, apeigomis ir papročiais, papildyta trumpomis esminėmis pastabomis. Tai savotiska lietuvių papročių, burtų ir apeigų enciklopedija, skiriama etnografams ir visiems, besidomintiems lietuvių kultūra ir istorija.„Svarbiausias kūčių valgis — „kūčia”. Jį virdavo iš visokių javų: žirnių, miežių, rugių, kviečių. Jei likdavo „kūčios” nuo vakarienes, tai Kaledų rytą pasiberdavo ant stalo, rinkdavo ir valgydavo tik kviečius, o kitką paberdavo vištoms.Nuo Kalėdų ligi Trijų Karalių vakarais reikia užbaigti darbus, kad laumės, neturėdamos ko veikti, išeitų į kitus namus. Mat laumės tuo laiku ieško sau darbo visiems metams.Naujųjų metą dieną žmonės stengiasi vienas kitam už akių užbėgti, greičiau apsiruošti, kad per visus metus…

Latvių autoriaus Valdžio Celmo knygoje baltų ornamento pasaulis netelpa vien etnologijos, mitologijos, archeologijos ir kitų mokslų rėmuose. Pabrėžiamos ornamento archajiškumo, mitologiškumo ir drauge inspiratyvumo savybės. V. Celmo knyga apima ne tik latvių, bet ir platesnį, visų baltų kultūros arealą, ornamento duomenis, pateikia nemažai informacijos ir apie lietuvių ornamentus, interpretuoja jų simboliką.   Hipotetiškai atskleidžiamos baltų ornamento sąsajos, apmąstoma jo genezė, kilmė. Knyga skirta itin plačiai skaitytojų auditorijai – ne tik etninės kultūros puoselėtojams, mokslininkams, menininkams, bet ir visiems besidomintiems daile ir kultūra.   Valdis Celmas (Valdis Celms, 1943) – dailininkas ir dizaineris, semiotikos tyrinėtojas, menotyros magistras. Straipsnių apie latvių raštų ženklus, kinetinio meno ir aplinkos dizaino problemas autorius. Latvių raštų…

Kituose kraštuose vaikų ir jaunimo folkloras jau seniai yra susilaukęs įvairių sričių tyrinėtojų susidomėjimo. Lietuvoje šių amžiaus grupių kūrybai nagrinėti ilgą laiką stokota ne tik dėmesio, bet ir pajėgų. Negalima sakyti, kad į šią sritį mokslininkai nekreipdavo dėmesio – pasirodydavo viena kita publikacija, skirta kokiam nors vaikų folkloro žanrui ar jo aspektui aptarti, bet nuodugnesnių, ypač šiuolaikinių, greitai kintančių reiškinių tyrimų trūko. Vytauto Didžiojo universitete pirmoji tuo susidomėjo prof. dr. Gražina Kazlauskienė, kuri pradėjo skelbti straipsnius tai apie vieną, tai apie kitą dabar gyvuojantį vaikų žodinio ar rašytinio folkloro reiškinį.Monografija, skirta moksleiviško amžiaus vaikų ir jaunimo folklorui aptarti, bus naudinga ne tik įvairių sričių mokslininkams – folkloristams, etnologams, psichologams, sociologams…

Neseniai pasirodžiusi dr. Radvilės Racėnaitės mokslinė monografija „Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore“ skiriama jos anksti iš gyvenimo išėjusiai seseriai Jurgai Ivanauskaitei (1961-2007), jau sėdinčiai ant vėlių suolelio. Ši itin gili, prasminga knyga – ryškus postūmis baltų mitologijos, religijos, tautosakos tyrimuose, kurį galima būti prilyginti geriausių autorių (Norberto Vėliaus, Gintaro Beresnevičiaus etc.) darbams.Monografijoje, kaip ją pristato pati autorė, nagrinėjama tai, „kaip lietuvių folklore yra interpretuojami su žmogaus likimu susiję vaizdiniai XIX a. pabaigos – XX a. vidurio Lietuvos kaime“ (p. 9). Daugiau dėmesio knygoje skiriama tiems likimiškumo aspektams, kurie susiję su mirtimi, taip pat gimimu ir vedybomis bei jų sąsajomis su lemties ir mirties problematika. Veikalas parengtas humanitarinių mokslų…

Knygoje, remiantis Lietuvos etnologų ir etnografų darbais bei klasikinėmis ir šiuolaikinėmis antropologijos teorijomis, apibūdinamos pagrindinės Lietuvos liaudiškos gyvensenos sritys: pragyvenimas ir visuomenės santykis su gamtine aplinka, ekonominė elgsena, materialinis kultūros pagrindas ir būstas, technologiniai aspektai ir komunikacija, socialinė struktūra ir organizacija, simbolinė raiška ir laiko, religijos, estetikos tvarkos, miesto etnografija bei XX a. vykę socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Knyga iliustruota etnografiniais aprašymais ir nuotraukomis. Ji skirta besidomintiems Lietuvos etnografija, etnologija ir socialine antropologija.Prekinis ženklas: Lietuvos istorijos instituto leidykla

Bažnytinės procesijos buvo ne tik svarbi baroko epochos pamaldumo istorijos, bet ir meninės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros dalis. Tačiau Lietuvos istoriografijoje bažnytinės procesijos iki šiol rimtesnio dėmesio nesusilaukė.  Ši studija – pirmas bandymas išsamiau pristatyti bažnytinių procesijų reiškinį Lietuvoje. Monografijoje, remiantis XVII–XVIII a. rašytiniais šaltiniais, aptariama LDK bažnytinių procesijų istorija, pobūdis ir meninis apipavidalinimas. Knygos prieduose publikuojami ypatingomis progomis vykusių iškilmių aprašymų vertimai į lietuvių kalbą, pateikiamos duomenų apie šaltiniuose minimus procesijų atributus lentelės.  Tekstą papildo daugiau nei 100 iliustracijų.Prekinis ženklas: Vilniaus dailės akademijos leidykla

Illustrierte publizistisch-historische Erzählung über die Wiedererrichtung des Denkmals für den in Memel/Klaipėda geborenen Dichter Simon Dach (1605–1659) und über das Leben des Prototypen Ännchens von Tharau, Anna Neander, mit den Wegbereitern des litauischen Schrifttums – ihrem Ehemann Johannes Portatius und Sohn Friedrich Portatius. Zur Hochzeit von Ännchen und Johannes war auch der bekannte Königsberger Dichter Simon Dach geladen, welcher zwei Jahre später zum Professor ernannt wurde. Gleich auf den ersten Blick verliebte sich Dach in die Braut, doch das war bereits zu spät. Was blieb dem Dichter übrig? Ihm blieb nur ein Feuer im Herzen und die alles überwindende Feder des Poeten, aus der das Gedicht „Ännchen von Tharau“ erwuchs.…