Ginčas, ko vertas Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus, prasidėjo prieš pusantro šimto metų. Jis tęsiasi ir dabar. Knygoje skelbiamu naujai parengtu originalo tekstu, nauju vertimu ir ypač studija pasistengta tą ginčą perkelti į šiuolaikinį lygmenį, siūlant užuot ieškojus, ką XVI a. autorius „iškraipė“, ar ko „nesuprato“, rūpestingai atkurti jo perteiktą pasaulėvaizdį. Pirmą kartą analizuojama ir užmirštoji Lasickio veikalo dalis, skirta šventųjų kultui, atskleidžianti autoriaus vertybes bei istorinį kontekstą.Prekinis ženklas: Aidai

”Tautosakos darbai”   –  recenzuojamas folkloristikos mokslo žurnalas.  Leidinio periodiškumas – du kartus per metus. Leidinyje publikuojami mokslo straipsniai lietuvių, anglų, rusų, lenkų, vokiečių ir kitomis kalbomis, taip pat skelbiama archyvinė ir naujausia folkloro lauko tyrimų medžiaga, recenzijos ir kt. Leidinys skirtas akademinei bendruomenei ir visiems, besidomintiems liaudies tradicijomis, folkloru, šiuolaikine šios srities tyrimų būkle.Žurnalas pradėtas leisti 1935 m. kaip Jono Balio vadovauto Lietuvių tautosakos archyvo leidinys. Lietuvos okupacijos metais jo leidimas buvo sustabdytas, o  1992 m.  akademiko Leonardo Saukos pastangomis vėl atnaujintas.  Bendrą leidinio kryptį formuoja redaktorių kolegija; kiekvieno tomo straipsnių atranką vykdo ir rengimą koordinuoja atskiri parengėjai.   Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę daug rašoma apie įvairių etnokultūrinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos) kaimus. Būtent lietuviškuose kaimuose išliko ir išsivystė lietuviškoji tautinė kultūra, ten formavosi dabartinė lietuvių nacija (dėl šių priežasčių sovietinės okupacijos dešimtmečiais varžyti senųjų kaimų tyrimai, vengta jų objektyvaus apibūdinimo). Iki šiol mažiausiai žinoma apie Mažosios Lietuvos (sovietmečiu suniokoto regiono, praradusio beveik visus savo senuosius gyventojus) tradicinius kaimus, kur kelis šimtmečius buvo išlikusi lietuvių kalba bei senieji baltiškieji papročiai. Sovietmečiu to krašto tyrimai buvo nepageidautini, publikacijų apie tradicinį lietuvininkų gyvenimą senuosiuose kaimuose nebuvo. Nuo 1980 m. Mažosios Lietuvos kultūros paveldą tyręs (sovietmečiu ir neoficialiai) dr. Martynas Purvinas per tris dešimtmečius surinko gausią medžiagą apie savitus to regiono kaimus.…

Tai knyga apie meilę ir erotiką mūsų protėvių ir tėvų akimis, papročiuose, mitologijoje ir religijoje. Mitinė archajinių žmonių pasaulėjauta bei pasaulėžiūra, keičiantis visuomenės santvarkomis, liaudies sąmonėje išliko iki mūsų dienų. Senoji lietuvių tauta, gyvenusi kartu su kitomis senomis tautomis ir gentinimus indoeuropečių protėvynėje, turėjo daug įvairių dievų. Natūralu, kad tarp daugybės dievų buvo globojančių seksuolinius santykius, šeimą ir meilę: Dievų motina, Saulė, Varpulis, Aušrinė, Milda, Lazdona, Gondu, Pizius, Laumė, Laimė Šeimynos dievas, Matergabija, Derintojas, Lygičius, Gulbių dievasPrekinis ženklas: Kruenta

Šioje studijoje bandoma suregistruoti ir aptarti „žemąjį“ religinės dramos klodą, išskiriant jo atradimus, tendencijas, iškeliant kartais visai nepelnytai pamirštus autorius ir jų kūrinius, ką ankstesni dramaturgijos tyrinėtojai tarytum vengė daryti, dažniau sustodami prie mūsų dramos viršūnių – Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Putino, Juozo Grušo. Be abejo, lietuvių religinės dramos viršūnės ir šioje studijoje aptariamos plačiau, nes dažnai net pripažintų autorių religines dramas ar religinį geriau žinomų dramų aspektą stengtasi ignoruoti, nepastebėti, turbūt nežinant, kokiai kategorijai priskirti ir kaip vertinti. Ši studija neduos ir nepretenduoja duoti išsamių definicijų. Daugiau stengiamasi reabilituoti religinės dramos terminą, pasiekti, kad jis nebūtų siejamas vien su neigiamai suprantamais didaktiškumu ir melodramatiškumu. Taip pat mėginama ne tik…

Dabikinės specialiojo ugdymo centro veikla orientuota į etnokultūros puoselėjimą. Gilinantis į etnokultūrą, plačiau susipažįstama su tautos papročiais, išmoningiau švenčiamos tautinės, religinės šventės, žymių žmonių ir kiti jubiliejai. Bandoma atgaivinti senųjų papročių formas, suvokti jų antropologinę prasmę. Pagarba papročiams ir tradicijoms leidžia išgyventi bendrystę, patirti pripažinimą.Knygoje pateikti ugdymo centro pedagogų pastaraisiais metais vestų įvairių renginių scenarijai gali būti pritaikyti ir kitose panašaus tipo institucijose.Manome, kad tauri senolių dvasia ir šiuolaikinės moderniosios technologijos ne tik neprieštarauja vieni kitiems, bet ir praturtina ugdymo turinį, padeda išsaugoti ir puoselėti tautinį identitetą.Rengiant leidinį svarią pagalbą suteikė Šiaulių apskrities viršininkas A. Šedžius, Šiaulių apskrities Socialinių reikalų švietimo ir kultūros departamento direktorius J. Bosas, Dabikinės specialiojo ugdymo…

Kultūrologas apžvelgia Universiteto idėjos raidą, esmines aukštojo mokslo tikslų ir modelių sampratas, svarsto, kaip rekonstruoti Lietuvos aukštojo mokslo sistemą, kad universitetai taptų viena reikšmingiausių ateities visuomenės viziją kuriančių intelektualinių institucijų. Knygoje kritiškai aptariamas šiuolaikinis akademinis kontekstas, efektyvumo kulto ir vartotojiškos ideologijos poveikis universitetinei kultūrai.Prekinis ženklas: Edukologija

Šiame leidinyje publikuojamos per Užgavėnes Žemaitijoje dainuotos dainos, dainos / giesmės. Knygoje skelbiamos 36 žemaičių Užgavėnių dainų melodijos. Prie knygos yra kompaktinė plokštelė su įdainuotomis rinkinio dainomis.Prekinis ženklas: Klaipėdos universiteto leidykla

Tai mokomoji medžiaga, nufilmuota Lietuvos buities muziejuje Rumšiškėse. Rodoma ir pasakojama apie visų Lietuvos regionų tautinius kostiumus, jų puošmenas, nešioseną. Pridėtas bukletas, kuriame lietuvių ir anglų kalbomis pasakojama apie regionus ir kostiumus.Prekinis ženklas: Lietuvos liaudies kultūros centras

Zietelos šnekta yra viena iš atraminių lietuvių kalbos periferinių šnektų už dabartinės Lietuvos sienos. Šioje monografijoje pateikta 1955–1990 m. Zietelos apylinkėse surinkta šnektos medžiaga. Knygą sudaro trys skyriai: įvadas, fonetika ir morfologija. Šiuo darbu pirmą kartą stengtasi išryškinti būdingiausius Zietelos šnektos fonetikos ir morfologijos bruožus, juos gretinti su atitinkamomis kitų tarmių ypatybėmis, aptarti šnektos sandarą ir kiek įmanoma paaiškinti jos kilmę.  Prekinis ženklas: Presvika