Knygoje supažindinama su daugeliu svarbiausių politikos filosofijos temų ir kai kuriomis ryškiausiomis šios srities asmenybėmis nuo Platono iki Džono Rolzo.Sutelkdamas dėmesį į esmines problemas, autorius pateikia kaip tik tokios struktūros knygą, kokios labiausiai reikia pradedantiesiems.Jis taip pat atskleidžia keletą ryškių savo idėjų, ypač kalbėdamas apie nuosavybę, anarchizmo įtaigumą ir destrukcinio elgesio teisės ribas.      Jonathanas Wolffas parašė vieną geriausių politikos filosofijos vadovėlių. Aiškus ir patrauklus įvadas į politinių idėjų pasaulį. Prof. dr. Alvydas Jokubaitis    Šiandieniniame pasaulyje, kada mąstyti politiką yra įprasta  pragmatiniame lygmenyje – viskas turi būti įvertinta realia nauda, šis  Jonathano Wolffo vadovėlis tampa nepamainomu instrumentu grąžinant  politikos reiškinio analizę į vertybiškai gilesnius, humanizuotus  politikos supratimo lygmenis. Doc. dr. Lauras BielinisPrekinis ženklas: Mintis

Knygoje apžvelgiamos pačios reikšmingiausios asmenybės, turėjusios įtakos XXa. amžiaus pokario minčiai. Skaitytojas vedamas per struktūralizmą, semiotiką, poststruktūralizmą ir analų istoriją iki pat modernizmo ir postmodernizmo. Išsami biografinė ir bibliografinė informacija.Prekinis ženklas: Charibdė

Ar iš tiesų atėjo ”istorijos pabaiga”, kai daugelį dešimtmečių Vakarų pasaulyje gyvavusios politinės ideologijos prarado savo reikšmę, o politinė kairės-dešinės skirtis negrįžtamai išnyko? Į šį provokuojantį klausimą, kurį iškėlė daugeliui netikėta Rytus ir Vakarus skyrusios ”geležinės uždangos” griūtis, mėginama atsakyti šioje nedidelėje knygelėje.Norberto Bobbio (g. 1909) – garsus šiuolaikinis italų teisės ir politikos filosofas, vienas įtakingiausių XX a. demokratijos teoretikų. Jo patraukliai ir įtaigiai parašytame veikale, tapusiame praėjusio dešimtmečio politikos mokslų bestseleriu, argumentuotai ginama mintis, kad nors ”kairės” ir ”dešinės” sąvokų turinys gali keistis, tačiau jos pačios niekada netaps beprasmės ir neišnyks iš politinio žodyno.Žmonės niekada neišsižadės teisingesnio ir oresnio gyvenimo vizijos, o politiškai mąstyti apie tokius dalykus įmanoma tik…

Garsaus vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche’s (1844-1900) vienas iš paskutiniųjų veikalų, parašytas 1888 metais. Ecce homo.Kaip tampama tuo, kas esi užima ypatingą vietą Nietzsche’s kūryboje. Tai kūrybinė autobiografija, kurioje autorius darsyk grįžta prie svarbiausių savo minčių, darsyk aistringai apibrėžia ankstesnių savo knygų turinį. Pirmasis šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą.Prekinis ženklas: Apostrofa

Pasiklausius šiandieninės kasdieniškos kalbos, nebūtų abejojama, kad grožio supratimas priklauso nuo asmeniško skonio – grožis randasi „stebėtojo akyje“. Tokiu atveju visa rašantieji šia tema išreiškia savo asmenines pažiūras. Bet toks teiginys negali būti visuotinis, nes ir jis reiškia kasdieniškos kalbos „asmeniškas“ pažiūras. Šis straipsnių rinkinys parodo visai kitokias grožio suvokimo plotmes, turinčias platesnes ir gilesnes reikšmes, peržengiančias siaurą asmeniškumą. Straipsnių rinkinys lietuvių ir anglų kalbomis. Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

”Zaratustra kalba makaronams” – tai sarkastiškas filosofinis himnas, kandžiai parodijuojantis ne tik Friedricho Nietzsche’s ”Štai taip Zaratustra kalbėjo”, bet ir kitus didžius mokytojų veikalus. Jame pasakojama apie šiuolaikinį Zaratustrą, nusileidžiantį nuo kalnų su buteliu vyno, kad prabiltų tiesos žodžiais į civilizacijos atbukintus ir suvienodintus statistinius vienetus. Naujasis Zaratustra prabyla – ir iš įprasto pasaulio, kurį pažįstame, nelieka akmens ant akmens. Kliūva visiems – mokslininkams, kunigams, studentams, anarchistams, socialdemokratams, feministėms, lyčių lygybės šalininkams, valstybininkams, menininkams, moralistams, kapitalistams ir kitiems bestuburiams. Vis dėlto socialinė Stefano Whilde’s kritika nukreipta visų pirma į galios institucijas, pavertusias eilinius žmones beforme mase, primenančia ant stalo išverstų makaronų lėkštę. Mums – glitiems vienodiems makaronams – individualizmo čempionas S. Whilde…

Monografija skirta neklasikinės (Schopenhaueris, Kierkegaardas, Nietzsche, Bergsonas) ir postmodernistinės (Barthes, Foucault, Deleuze, Guattari, Derrida, Lyotard) filosofinių idėjų analizei. Į tyrinėjimo objektų lauką įtraukiami ir svarbūs jungiantys abi minėtas tradicijas mąstytojai Freudas, Heideggeris, Sartre’as. Autorius remdamasis tekstų analize parodo, kad „me­la­gin­go“ ir „be­as­me­nio“ ra­cio­na­liz­mo kri­ti­ka, ku­rią ru­tu­lio­jo „ne­kla­si­ki­nės“ fi­lo­so­fi­jos pra­di­nin­kai, ne tik reiš­kė at­si­sa­ky­mą tra­di­ci­nių į „vi­suo­ti­nu­mą“ ir „ben­dra­reikš­miš­ku­mą“ pre­ten­duo­jan­čių kla­si­ki­nės me­ta­fi­zi­kos prin­ci­pų, bet ir ro­dė jų sie­ki­mą sa­vo fi­lo­so­fi­jos pa­ma­tu pa­da­ry­ti as­me­ny­bės eg­zis­ten­ci­ją su jos ne­pa­kar­to­ja­mu vi­di­niu pa­sau­liu. Kal­bė­da­mi apie žmo­gaus bū­ties tra­giš­ku­mą ir su­sve­ti­mė­ji­mą, neklasikinės filosofijos šalininkai sa­vo vil­tis sie­jo su in­di­vi­du­a­lia as­me­ny­bės va­lia, jos su­ge­bė­ji­mu at­skleis­ti sa­vo po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą, įgy­ven­din­ti kū­ry­bi­nes po­ten­ci­jas. Ski­ria­ma­sis šios mąs­ty­se­nos bruo­žas yra…

Mokslo studija, nagrinėjanti idealiojo prado sampratą įvairiais istorijos laikotarpiais.Atsakymų ieškoma pasitelkus fundamentalių filosofijos tekstų hermaneutinio ir kritinio nagrinėjimo metodus.Prekinis ženklas: Klaipėdos universiteto leidykla

Egzistuoja menas:- Išsisukti nuo klausimo,- Laimėti publikos palankumą,- Kaip diskredituoti oponentą,- Priversti publiką jaustis kvailesniais už kalbėtoją,- Kalbėti šiek tiek per sudėtingai, kad publika nepastebėtų logikos klaidos.Kai egzistuoja tiek daug menų – tiesai nelieka vietos… Prekinis ženklas: Naujasis lankas

Leidinyje nagrinėjama šiuolaikinė lietuvos filosofija. Aptariamos analitinė, fenomenologinė ir postmodernioji filosofinės paradigmos. Knyga persmelkta minties, kad lietuvos filosofijos savitumą geriausiai apibūdina ištikimybės esačiai filosofema.Prekinis ženklas: Edukologija