„Druskininkų medinė architektūra skaičiuoja ilgesnį nei šimto metų amžių, joje atsispindi kurorto istorijos vingiai. Pastaruoju metu miestas sparčiai keičiasi ir vis mažiau senosios autentiškos architektūros išlieka. Šioje knygoje pateikiamos nuotraukos, darytos 2009–2010 m. Jos rodo, kiek medinės architektūros kurorte išliko, kokia jos būklė šiandien. Nemažai medinių vilų nugriauta ar neatpažįstamai perstatyta dar sovietmečiu, o išlikę pastatai neteko daug autentiškų dalių, detalių, ornamentikos, buvo sugadinti renovuojant, keičiant tūrius, planavimą, medžiagas, dedant langus plastiko rėmais. Vis dėlto dar išliko raiškių medinės architektūros pavyzdžių, kurie buvo prižiūrimi ar neseniai atnaujinti. Medinės architektūros oazės tebesaugo XX a. pradžios kurorto prisiminimus, miesto pušyne žavesį, gyvensenos stilių derinant gydymą su pramogomis, asmeninį privatumą su draugijų bendravimu,…

Šioje knygoje skaitytojui siūloma grožėtis Lietuva. Knygoje pateikta daugiau kaip 100 vaizdų iš Lietuvos miestų, kaimų, Lietuvos gamtos, kultūros bei istorijos.Aprašymai pateikti lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.Prekinis ženklas: Kitas takas

Trimako fotografijos byloja apie žmogų, šiandieninio funkcinio pasaulio požiūriu atliekantį visiškai beprasmius veiksmus. Be abejo, mes visi juos atliekame – einame į darbą, į parduotuvę, vedžiojame šunį ar tiesiog pasivaikštome parke. Šie veiksmai – neišvengiami, tačiau mūsų perdėtai prasmingame ir funkciniame pasaulyje jie tėra beprasmės pauzės tarp didingų vartojimo ir pirkimo atkarpų. Tokioms pauzėms yra skirtas Trimako fotografijų ciklas. Jis ne tik jas fiksuoja. Jis išsaugo tik jas, o visa kita palieka užribyje. Elgiasi priešingai nei jam, kaip ir mums visiems, liepia vyraujanti komercinė vaizdo logika. Parodo pasaulį kiek kitokiu kampu – tą kampą mes nuolat nenoromis pamirštame, nes jį gožia galingi vaizdo blokatoriai. Trimakas, nė neketindamas tapti nauju revoliucionieriumi,…

  Kadaise šis kraštas, kaip rašė žymus tautos istorijos tyrinėtojas Simonas Daukantas (1793–1864), buvęs lyg ištisa giria… Šis leidinys – fragmentiškas žvilgtelėjimas į Šiaulių miestą bei Šiaurės Lietuvą, bandymas iš laiko ženklų ir vaizdų sudėstyti spalvingą mozaiką apie Saulės žemę, pažymėjusią Šiaulių miesto 775-mečio (1236 – 2011) jubiliejų.Prekinis ženklas: Saulės delta

Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventės ”Amžių sutartinė 2009” fotografijų albumas. Martyno Vidzbelio, Karlo (Artūro Moisiejenko), Juozo Siruso, Martyno Siruso nuotraukos jautriai, subtiliai ir esmingai „sugaudė“ ir išsaugojo ne tik šventės didybę, gražiausias akimirkas, daugelio Lietuvos kolektyvų, atlikėjų, kūrėjų,  atsakingų žmonių buvimą, jos skleidžia ir šventės dalyvių švytėjimą – kiekvieno, nuo mažiausio iki  senolio, nuo studento choristo iki kaimo griežėjo.Atsivertus albumą atgis šventės prisiminimai, o iš nuotraukų pažvelgs pažįstami veidai (ne vienas atras ir save).Prekinis ženklas: Lietuvos liaudies kultūros centras

Meninės fotografijos albume „Kaunas – miestas Santakoje“ naujai ir savitai skleidžiasi dar nematytas Kauno, kaip seno, ilgametę istoriją turinčio miesto, išsidėsčiusio dviejų upių santakoje, vaizdas. Jautrus fotomenininko Gintaro Česonio objektyvas užfiksavo netipiškas ir ligi šiol menkai kauno ikonografijoje reflektuotas miesto paveikslo detales: tai Kauno santaka iš paukščio skrydžio, neišvaikščioti senojo miesto gatvelių takai, beveik nepastebėtų senųjų pastatų senamiesčio užkampiuose fragmentai, naujojo amžiaus ženklų nuotrupos senojo miesto audinyje, tai miesto veido bruožai, kuriuos keičia metų laikai, bekintantis dienos/nakties, saulės/rūko apšvietimo laukas, netikėtas žvalgos taškas. Tai bandymas atrasti ir išgrynintos vaizdų estetikos kalba atskleisti kitokį miesto (at)vaizdą – miesto, kuris yra viliojančiai senas, patraukliai gilus, kuris yra mylimas jame gyvenančių žmonių.Prekinis ženklas:…

Vilniuje gyvenanti fotomenininkė Vaida Keleras (gimė 1963 m. Panevėžyje) miestą stebi jau ne vienus metus. Prieš dešimtmetį pradėjusi jai svarbių vietų paieškas, visada, galbūt nesąmoningai, bet, akivaizdu, užsispyrusiai nukrypdavo nuo pirmtakų pramintų takų. Autorei nerūpi estetizuotas miestovaizdis, netraukia architektūros, kaip meninio objekto, tyrimas. Fotografei svetima ir sostinės įvaizdžio kūrimo, reprezentavimo, romantizavimo ar simbolinio kodavimo misija. Kasdienybės dokumentacija netampa jos kūrybos prioritetu, kaip ir savirealizacijos aktas – kai tikrovės elementai įtraukiami į konceptualų sumanymą. Ir vis dėlto jos autorinis bruožas bei braižas yra ypatingas, jį atskleidžia vilnietiškosios fotografijos: Vaida nėra kalbėtoja, ji – klausytoja. Fotografė panyra į atokius užkampius tam, kad išgirstų nugyventų kiemų aidą, retkarčiais permušamą šuns lojimo ar vaiko…

Alphonso Lingis is a philosopher of Lithuanian origin, a professor of philosophy at Pennsylvania State University, the author of the books: “The Community of Those Who Have Nothing in Common” (1997), “Dangerous Emotions” (2002), “The Imperative” (1998), “Trust” (2004), “Body Transformations” (2005), “The First Person Singular” (2007), “Violence and Splendor” (2008). He is also widely known as an excellent translator of French philosophers’ Maurice Merleau-Ponty and Emmanuel Levinas books. Alphonso Lingis expresses thoughts clearly in his texts. He interestingly interprets fundamental philosophical works and describes experiences of different cultures. The photography album “Contact” is made of views and faces met while traveling around the world. Texts accompanying the photographs concisely…