V. Šekspyro „Sonetai“- didžiojo humanisto poema apie meilę ir draugystę. Gilūs jausmai, aistros, pasiaukojimas, dvasios grožis apdainuoti prieš keturis šimtus metų nepraranda aktualumo ir šiandien. Tai vertybės kurioms negalioja Laiko dėsniai.Prekinis ženklas: Ramduva

Mane pavadino išgama. O argi tai tiesa? Ne, tai netiesa. Įrodymų aš nepateikinėsiu.Daniilas Charmsas (1905–1942); tikroji pavardė Daniil Juvačiov – rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką rusų literatūroje. XX a. trečiajame dešimtmetyje Charmsas su bendraminčiais įkūrė Realiojo meno susivienijimą, kuris ėmė skelbti „naują pasaulėjautą ir naują meną“; tačiau sovietų valdžia literatūros reformuotojus pavadino chuliganais ir prilygino juos klasiniams priešams. Charmsui gyvenimas tapo absurdiškas ir negailestingas: nepritekliai, tremtis, literatūrinė izoliacija, suėmimai. Antrojo pasaulinio karo pradžioje rašytojas buvo suimtas, pripažintas nepakaltinamu, išsiųstas priverstinai gydyti į psichiatrijos ligoninę ir netrukus mirė. „Nutikimai“ – apsakymų ir apysakų ciklas, atspindintis XX a. ketvirtojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos buitį ir keistą, iškreiptą būtį. Gyvenimo siaubai ir nesąmonės yra ne…

Tai vienas garsiausių Aleksandro Diuma romanų. Šįkart rašytojo dėmesio centre – XVI amžiaus Prancūzija: nuožmios kovos tarp katalikų ir protestantų, rūmų intrigos, išdavystės, mirtys ir fatališkos karalienės Margo (Margaritos Valua), prieš savo valią tapusios politinių žaidimų dalyve, aistringos ir tragiškos meilės istorija. Karališkosios kilmės įkaitė, sumaniai laviravusi tarp rūmų intrigų, karalienė Margo visą gyvenimą klausė tik savo sielos ir kūno. Jos vardas pelnytai minimas tarp žaviausių visų laikų moterų ir garsiausių pasaulio meilužių. 1994 m. Prancūzijos režisierius Patrice‘as Chereau pagal šį romaną sukūrė filmą, karalienės Margo vaidmenį jame atliko Isabelle Adjani.Prekinis ženklas: Alma littera

Laikyk savo mokytumą kaip laikrodį – vidinėje kišenėje; netrauk jo ir neversk mušti valandų vien tam, kad pasirodytum jį turįs. Jeigu tavęs paklaus, kiek valandų, pasakyk, bet neskelbk laiko kas valandą ir niekieno neprašomas, lyg bū­tum naktinis sargas. Šioje knygoje skelbiamų laiškų autorius – anglų aristokratas Philipas Dormeris Stanhope’as (Filipas Dormeris Stenepas; 1694–1773 m.), po tėvo mirties tapęs 4-uoju Česterfildo grafu ir nuo tol žinomas kaip Chesterfieldas (Česterfildas) – Didžiosios Britanijos politikas, diplomatas, publicistas. Po mirties išleisti jo laiškai nesantuokiniam sūnui Philipui iškart sulaukė neeilinio visuomenės dėmesio tiek Britanijoje, tiek žemyninėje Europoje ir tapo žanro klasika, o Chesterfieldo vardas įsitvirtino ir literatūros pasaulyje. „Laiškai sūnui“ išversti į visas Europos kalbas. Retai matydamas sūnų…

„Satyrikonas“ – labai savitas veikalas, vienas įdomiausių romėnų literatūros kūrinių (I a.). Neišdildomą įspūdį palieka taiklus humoras, išskirtinės situacijos, netradiciniai herojų paveikslai. Petronijus, regis, šaiposi iš visko be išimties, kritikuodamas savo laikų visuomenę pamažu irstant verg­valdinei santvarkai: aukštuomenė sparčiai nyko, senųjų aristokratų vietą užimdavo nauji, neseniai praturtėję žmonės iš liaudies arba atleistiniai vergai. Romėnai išsigimė, smuko jų moralė, kultūrinis gyvenimas merdi, kūrybinės jėgos išsekusios… Šis kūrinys dažnai vadinamas romanu, savotiška graikų romano parodija, nors labai ryškūs nuotykių elementai, prozos ir poezijos deriniai. Didžioji veikalo dalis – išlikę fragmentai, kurie skaitant susilieja į vientisą meninį audinį su ryškiai apibrėžtais veikėjų charakteriais ir jų nepaprastais nuotykiais, su nelabai dorais poelgiais ir puikaus…

E. M. Remarko romane „Naktis Lisabonoje“, lėtame kaip kino filmas, vaizduojama dviejų porų gyvenimo istorija. Veikėjai, įsviesti į karo mėsmalę, lieka ištikimi sau, savo principams. Net ir per karo sumaištis žmoguje nemiršta meilės aistra, užuojauta, supratimas. Nesvarbu, kaip susiklosto tolesnis romano veikėjų likimas, svarbiausia — troškimas ir pastangos mylėti, suprasti pirmiausia savo „aš“, o tada — visą pasaulį.Prekinis ženklas: Jotema

Moderniosios austrų literatūros klasikas ROBERTAS MUSILIS (1880-1942) šiandien žinomas ir vertinamas visų pirma kaip monumentalaus romano Žmogus be savybių (1930-1943; liet. 2004, 2005) autorius. Kone visa ankstesnė rašytojo kūryba, visas ligtolinis gyvenimas yra tartum pasirengimas šiam neregėtai plataus užmojo darbui, trukusiam du dešimtmečius, iki pat mirties. R. Musilis gimė Klagenfurte, inžinieriaus ir pedagogo šeimoje. Tėvas sūnui buvo numatęs karininko karjerą. Bet šis apsisprendė kitaip: metė karo mokslus, tapo inžinieriumi konstruktoriumi, lyg ir rengėsi moksliniam darbui, tačiau dar sykį pakeitė planus ir išvyko į Berlyną studijuoti filosofijos, matematikos, fizikos ir psichologijos. Galiausiai atsidėjo vien rašymui. Pirmasis romanas Auklėtinio Terleso sumaištys (1906; liet. 1988) atnešė Musiliui trumpalaikį pripažinimą. Kritikai gyrė šią gilių…

Lukas Gurnickis, XVI a. humanistas, vienas iškiliausių lenkų Renesanso prozaikų, vertėjas, publicistas, istorikas memuaristas, retorikos žinovas, rašybos normintojas, bibliotekininkas ir kitose veiklos srityse pasižymėjęs asmuo, artimai susijęs su Žygimanto Augusto dvaru ir kitų LDK didikų aplinka, yra labai menkai težinomas lietuvių skaitytojams bei daugeliui senosios Lietuvos kultūros specialistų. Dabar susipažinti su reikšmingu lenkų ir lietuvių kultūrai šio autoriaus veikalu, užgimusiu XVI a. vidurio Vilniuje, turės progą platesni Lietuvos visuomenės sluoksniai. Tokią galimybę suteikia puikus Eglės Patiejūnienės „Lenkų dvariškio“ vertimas iš senosios lenkų kalbos. Reikia pasakyti, kad Gurnickio Lenkų dvariškis – nėra originalus veikalas. Iš tiesų tai – garsaus Vakarų Europoje italų autoriaus, „dvariškio iki kaulų smegenų“, Baldassare Castiglionės Dvariškio knygos…

„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Tokiu sakiniu, vėliau tapusiu plačiai žinomu chrestomatiniu priežodžiu, L. Tolstojus pradeda savo nemirtingąjį romaną „Ana Karenina“, nepranokstamos psichologinės gelmės, subtiliai niuansuotą žmogiškųjų jausmų dramą, pasaulinės literatūros šedevrą, kuris nesensta jau kone įpusėjus antram šimtmečiui po jo pasirodymo. Nes juk perfrazuojant rašytoją, kiekviena epocha turi savąsias laimingas šeimas, panašias viena į kitą, ir tas „nelaimingąsias“, nepanašias, išgyvenančias skirtingas dramas, bet vis dėlto labai panašius, universalius, bendražmogiškus jausmus, kuriuos „Anoje Kareninoje“ pavyko apnuoginti ir įprasminti didžiajam rusų literatūros klasikui.Prekinis ženklas: Jotema

Mažoji Fadetė – romanas, įkvėptas rašytojos vaikystės prisiminimų. Pagrindinė knygos herojė – atstumta kaimo bendruomenės mergaitė, neturtinga, gyvenanti su močiute ir turinti neįgalų brolį, tačiau sugebanti išlikti tvirta asmenybe ir savo vidiniu grožiu sužavėti turtingo vietinio ūkininko sūnų. Užsimezgusi draugystė patiria daug išbandymų ir turi atlaikyti aplinkinių rezgamas intrigas. George Sand (1804-1876) – garsi XIX a. prancūzų rašytoja ir visuomenės veikėja, kovojusi už moterų teises ir savo elgesiu sukėlusi tikrą pasipiktinimo audrą tuometėje visuomenėje – mat mėgo viešose vietose rūkyti tabaką ir dėvėti vyriškus drabužius. Ne tik rašytojos gyvenimo būdas sulaukė prieštaringų vertinimų, taip pat neliko nepastebėta ir jos kūryba. Charles’as Baudelaire’as ją nuožmiai kritikavo, net išvadino kvaila, o Honoré…