Vilkas greitai artėjo, o jam iš paskos – dar du. Pajutusios pavojų, avys sujudo. Vilkų būrio vadas kaip tik užpuolė vieną, kai Ančio tėtis iššovė. Vilkas sustojo, ir po akimirkos iš daržinės nuaidėjo kitas šūvis.Lauke kilo baisi sumaištis, panikos apimtos avys blaškėsi ir bandė peršokti per spygliuotą tvorą, jos bliovė ir spaudėsi viena prie kitos. Ančio ausyse spengė, jis užuodė parako kvapą. Tėvas vis dar laikė nutaikytą šautuvą, paskui jį nuleido. Avys susispietė apšviestame plote, o vilkai pabėgo, palikę gulėti užpultą avį.Suomių rašytojos pasakojime vaikams vyrauja nuotykiai laukinėje gamtoje, suteikiantys neblėstančių prisiminimų ir pažinimo džiaugsmą…Prekinis ženklas: Eglės leidykla

Tai „Šlepetės“ tęsinys. Autorius toliau pasakoja apie Edvarduką, jo tėtį, mamą, kitus Šaltinių gatvės gyventojus. Edvarduko tėtis netenka darbo. Virš trijų žmonių galvų pakimba sunkūs debesys. Vėl tyčia ar netyčia gelbsti išmintingoji šimtametė – geroji močiutė Milė! Kai atrodo, jog visų laimė ir gerovė jau visai čia pat, atsitinka nenumatytas ir nesusapnuotas dalykas. Bet Edvardukas net ne visai linksmose situacijose elgiasi vyriškai. Prekinis ženklas: Vytautas Račickas

Aš galiu, aš tikrai galiu! Aš jaučiu orą, jaučiu savo sparnų galią. Aš kylu aukštyn. Aš skraidysiu!..Staiga, net nespėjęs mostelėti beplunksniais sparneliais, pelėdžiukas Sorenas atsiduria ant žemės. Viršuje liko mylima sesutė Eglantina ir jaukus šeimos lizdas, iš kurio išstūmė vyresnysis brolis Kludas. Vargšelis tikrai būtų žuvęs, bet jį nuo neišvengiamos mirties išgelbėja ir pagrobia mįslingos Sent Lututės našlaičių akademijos patrulis.Atsidūręs mokykloje Sorenas ima įtarti, jog našlaičių globa – tik juodų kėslų priedanga. Sorenas ir naujoji jo draugė, gudri nykštukinė pelėdžiukė Gilfė, išsiaiškina, kad Sent Lututė iš tiesų yra mokomoji stovykla, kurios vadovai plačiai taiko kvaišinančią mėnesienos terapiją ar plunksnų pešiojimą jaunoms pelėdoms, kad pasiektų savo tikslų. Kaip pabėgti iš gilaus…