Liutauro Degėsio knygoje „Romanas. Dvi istorijos apie vieną meilę“ veiksmas vyksta šiandieniniame pasaulyje, konkrečiuose dviejuose Europos miestuose, bet jų pavidalą kuria daugybės kitų miestų tikri ir išgalvoti vaizdai. Būtų pernelyg paprasta ir rizikinga ieškoti tiesioginių romano ir gyvenimo realybės atitikmenų. Svarbiausia čia – ne miestai, ne įvykiai, ne istorija ar geografija.Romanas yra tarsi dviejų beviltiškai vienišų, šiuolaikinės tikrovės sulaužytų žmonių gyvenimų projekcijos. Viena iš jų autoriaus valia tęsiasi du mėnesius, kita – dvi dienas.Tuos du žmones – vyrą ir moterį – lyg ir skiria amžius, patirtis, kultūrinės ir socialinės tradicijos, bet iš tiesų jie visiškai vienodi. Nepriklausomai nuo savo patirčių, jie abu bando apsigyventi racionaliai susikurtuose asmeninio gyvenimo pasauliuose. Visomis jėgomis…
Mūsų emocijų vagis
Nacionalinės premijos laureato apysakų leitmotyvas – žmogaus atsakomybė. Trys iš jų naujos, knygose neskelbtos, užbaigtos 1999–2000 m. Reflektyvios prozos meistras įdėmiai, reikliai žvelgia ir į sovietinius metus, ir į dabartį, apmąsto laiko paliestus žmonių likimus ir visuomenės gyvenimo permainas, subtiliai pina meilės istorijų gijas.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Žuvys ir drakonai
Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ – apie daugelį dalykų. Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti „tvarką“ visame pasaulyje, net ir Kinijoje. Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso „Senojo Pasaulio“ neapykantą prancūzams. Apie didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“. Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją. Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume. Knyga „Žuvys ir drakonai“, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai – visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu…
Tamsa ir partneriai
Šiame romane pasakojama apie fotografo Vincento, mainais už gyvybę priversto tarnauti esesininkui, asmeninį gyvenimą nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, „Lietūkio“ garažo įvykių iki karo pabaigos.Tai jauno žmogaus, atsitiktinai tapusio netikėtų to meto įvykių liudytoju („karas nuplėš nuo mūsų veidų visas kaukes“), egzistencinė drama.Vincentas, „pripratęs būti kitapus objektyvo, atsitverti nuo tikrovės plonyte juosta“, prieš savo valią tampa neatšaukiamos istorijos, masinių žydų žudynių liudytoju, stebėtoju, negalinčiu nieko pakeisti ir niekam padėti. Galiausiai pats stebėtojas pasijunta esąs stebimas aukštesnės jėgos.„Tamsa ir partneriai“ – tai ir aistringos, „neteisėtos“ meilės istorija.Kurdamas romaną, autorius rėmėsi išlikusių dokumentų rinkiniais, rašytiniais atsiminimais, to meto spauda. Budelis ir auka žino tikrąją tiesą, o liudytojas, žiūrovas – jis gauna tik įspūdį…
Visi eilėraščiai
Eilėraščiai. „Lietuvių literatūros lobynas. XX a.“Henrikas Radauskas (1910–1970) yra vienas žymiausių lietuvių lyrikos kūrėjų, poezijos grožio reprezentantas. Šiame tome pirmą kartą sutelkti visi knygose spausdinti klasiko eilėraščiai.Knygoje taip pat publikuojamas Juozo Girdzijausko straipsnis „Eilėraščio grožis ir prasmė“.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Taip, madam… Ne, madam
XIX a. kontekste pasakojama apie neįtikėtinus žmonių likimus, jų meilės istorijas. Rašytoja siekia įtraukti skaitytojus į romano verpetą taip, kad jie pasijustų esą įvykių liudytojai, kad mylėtų gyvenimą tokį, koks jis yra.Prekinis ženklas: Kronta
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Raštai (5 tomas)
Šie laiškai nėra tik priedas prie S. Čiurlionienės kūrinių. Tai autentiški epistoliniai dokumentai, užfiksavę istorines, politines, kultūrines sąlygas ir žmonių likimus, atspindintys autorės literatūrinio skonio formavimąsi, kaitą, santykį su teorine, menine ir visuomenine aplinka, epochos atmosfera. Laiškuose atsiskleidžia rašytojos požiūris į amžininkus, jos pasaulėžiūra, elgesio motyvai permainingoje XX a. Lietuvos istorinėje realybėje. Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Stotys / stations
„Stotys“ – poetės Dovilės Zelčiūtės ir fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus kūrybinis duetas, jungiantis žodį ir vaizdą. Nesistengdami vienas kito iliustruoti, abu autoriai atsigręžia į savąsias patyrimų Stotis. D. Zelčiūtės, septintosios poezijos knygos autorės, ir A. Aleksandravičiaus, geriausio 2003 m. Europos portretisto (Fujifilm Euro Press konkurso pagrindinis prizas) šviesos ir tamsos įvardijimai – 12-os Stočių autentiška dvasinė liturgija, dialogai su Dievu ir savimi.Prekinis ženklas: Jotema
Grįžo
25-oji serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga. Antanas Vienuolis, tikr. Žukauskas (1882–1957), per daugiau kaip penkis dešimtmečius aktyvaus kūrybinio gyvenimo įgijo klasiko statusą. Jo prozoje susilieja tautiškas istorijos procesų vaizdavimas ir žmogaus sielos analizė, kupina tuomet novatoriško psichologizmo. Legendos „Užkeiktieji vienuoliai“, apysakos „Paskenduolė“, klasikinių apsakymų ir atsiminimų autorius aukštino dorovę, buvo talentingas kaimo, gamtos vaizduotojas, iškalbus peizažo meistras. Po daugelio metų tai pirmoji A. Vienuolio prozos rinktinė, kurioje kūriniai spausdinami be sovietinių iškraipymų, – beveik visi imami iš prieškarinių leidimų.Knygą sudarė ir įvadą parašė Juozas Stonys. Paaiškinimai – Juozo Stonio, Virginijos Savickienės.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Daugiau šviesos į mūsų vartus
Metų poezijos knygos rinkimus 2013 m. laimėjusio poeto trečioji knyga. Daugiau šviesos į mūsų vartus – impresionistinio minimalizmo koncentratas, pasak autoriaus – iš skiedrų, iš skiemenų.„Kadaise politikos labui dirbantis žmogus profesorius Vytautas Landsbergis pasakė paprastą ir genialią frazę: humoras Lietuvoje – labai liūdna tema. Kitas politikos labui dirbantis žmogus – poetas Artūras Valionis – savo knyga „Daugiau šviesos į mūsų vartus“ bando tai paneigti. Ir, kas pikčiausia, jam tai sekasi. Pasirodo, lietuvių kalba ir lietuvių mentalitetas tinka juokauti, kurti kalambūrines miniatiūras, žaisti žodžiais ir jų sąskambiais, tinka tiesiog žaisti. Pasirodo, atmintinai nutrintos frazės, žodžių junginių klišės ar pavieniai žodžiai slepia savyje nemenką žaismės ir juoko dozę. Pasirodo, tereikia išgirsti, pamatyti, perskaityti,…