Septyniasdešimt metų, septyniasdešimt naujų eilėraščių. Tokiu šauniu gestu savo sukaktį pasitinka vienas žymiausių šios kartos poetų. Kūrybinis maištas ir mįslinga žaismė, sąlyčiai su išmintingos parabolės poetika, raiškių įvaizdžių jungtis su kalbos gyvybe, meninė pozicija „atsiveria gyvenimas“, aprėpianti prieštaringumų tėkmę, – tai tik dalis originalios knygos ypatumų. „Sudėjau į šią knygą tiek eilėraščių, kiek man dabar metų. Knyga jokiu būdu nėra apie legendinį Charoną, kuris kelia tik į vieną pusę. Manasis keltininkas kilnoja žmones į abi – iš kaimo į miestą, iš triukšmo į tylą, iš vargo į laimę. Ir atvirkščiai. Aš ir pats dabar jaučiuosi tokiu keltininku. Daugeliui darbų dėl amžiaus nebetinku, o šitam esu pats tas.“ – Algimantas MikutaPrekinis…
Aštuoneiliai
Dešimtoje knygoje žinomas poetas bemaž šešių dešimčių savo gyvenimo išmintį, lyriškus apmąstymus ir smagias ironiko pastabas sugeba išsakyti itin lakoniškai – aštuoneiliais.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Užmirštos nuodėmės
„Užmirštos nuodėmės“ – antrasis Lietuvos diplomatės Valentinos Zeitler istorinis romanas. Jis nukelia mus į septynioliktą amžių – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Abiejų Tautų Respublikos klestėjimo laikotarpį. Būtent tuo metu, mūšyje prie Tutoros (1620 m.) ir Chotyno kare (1621 m.) mūsų ainiai užkirto kelią tolimesniems turkų ir totorių žygiams į Europą. Istorinė šių įvykių reikšmė neginčijama. Tačiau autorės tikslas kitas – parodyti, kad jokia, net ir pati iškiliausia pergalė, morališkai nepateisina sužlugdytų likimų.Pagrindinė romano gija – Žolkievskių šeimos likimas, kurios laimę ir ateitį sugriovė karai. Skaudi romano veikėjos Žolkievskio žmonos Reginos patirtis, artimųjų ir draugų netektis, prarastas tikslas ir pirma laiko užgesęs gyvenimo džiaugsmas atskleidžia ne tik asmeninį,…
Visi laiškai – žirafos
Šis susirašinėtojų duetas atveria langus iš šachmatų bokštų ir žvelgia į Salvadoro Dalí peizažą. Tada iš degančios žirafos atsidaro stalčius, mes iškišame iš jo savo ilgus kaklus ir netikime. Netikime, kad esame sapne, kuris ne tik gražesnis, bet ir tikresnis už „tikrovę“. Tačiau tiedu čiulbuonėliai mus nejučia įtikina. O tada viskas įmanoma…Laimantas JonušysJei išdrįstum teigti, kad prozoje kas nors negalima ar neįmanoma, nes neleidžia kanonas, – dantis atšiptum jau į pirmąsias knygos žirafas, t. y. tekstus-laiškus. Nes šios žirafos pramuša bet kokio neįmanomumo lubas. Fantastiškos daiktų ir nusistovėjusios pasaulio tvarkos transformacijos, kai absoliučiai viskas gali virsti kuo nori, kas tau net į galvą nešautų (ypač jei galva pripažįsta tik normą…
Eilėvaizdžiai
Trijų dešimtmečių perdirbinėjimai, jausminai unikatai žodžiais, optiniai grafikatai medijomis; sunku pasakyti, kas tai: obsesijos forma ar saviraiškos norma, Česlovas klausia Lukensko.Prekinis ženklas: Vilniaus dailės akademijos leidykla
Kas buvo ir kas yra
28-oji serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga. Vaižganto proza įspūdingai įkūnijo realistinio pasakojimo ir romantinės vizijos jungtį, lietuviškosios tradicijos ir modernizmo sąveiką, aprėpė savojo laiko etines ir politines nuostatas, tautinio sąjūdžio vaizdus, kurie iškyla „Pragiedrulių“ epopėjoje. Šeima, tautinė bendruomenė, kultūrinės intencijos – šios ir kitos vaizdavimo atramos pasitarnauja valstybės vizijos kūrimui. Šviesiųjų ir tamsiųjų jėgų sankirta raiškiai atskleista apysakoje „Nebylys“.Knygą sudarė ir įvadinį straipsnį „Savos tautos ir kultūros tarnas“ parengė Ilona Čiužauskaitė.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Lietuvos šauksmas
Tai knyga apie Lietuvą: dar nenagrinėtą praeitį, dabartį ir ateitį. Tai knyga apie Lietuvos Dvasią, kuri išskleidė savo sparnus tolimoje praeityje, apie kibirkšties gimimą žmogaus širdyje ir jos virtimą liepsna. Tai knyga tiems, kurių širdis dar jaudina Lietuvos Dvasios likimas.„Lietuvos Dvasia šaukiasi pagalbos. Ji beldžiasi į kiekvieno Lietuvoje gyvenančiojo širdį, jei tik kas sugeba ją girdėti. Protus tik savo girdime, mikroschemomis tampame“, – Kasparo akys skendėjo skausme, kylančiame iš pačios jo esmės“. (ištrauka iš knygos)Prekinis ženklas: Gamta
Siuita Virginijai
Vieni paskutiniųjų neseniai mirusio garsaus poeto Sigito Gedos (1943–2008) kūrinių. Šią knygą jis spėjo parengti ir įteikti leidyklai pats. Meilės poezija, parašyta sunkiu poeto gyvenimo laikotarpiu, tikrai stebina ir žavi.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Kitas skruostas
Tai eilėraščiai, gyvas nuostatas jėgiantys paversti skliauto properša, žiedų aistra, nutvieksta autoironijos, susitaikymo, meditacijos… Žodžiu, to, iš ko poezija šiaip jau ir randasi. Ne kuo kitu, o pačia kūryba Arvydas Genys šiuokart man pasirodė, vieno jo eilėraščio žodžiais, „peržengęs slenkstį“ – peržengęs savo išankstinio (tarsi) žinojimo, kaip rašoma poezija, slenkstį, – peržengęs savo paties intencijų ribas. Vadinasi, įžengęs baugion, bet vaisingon kūrybos nežinomybėn. Vladas BraziūnasPrekinis ženklas: Gimtasis žodis
Maša, arba Postfašizmas
Kitą akimirką ji pašoko ant kojų ir atatupsta žengė nuo manęs. Vos spėjau ją sugriebti už rankos ant bedugnės krašto.– Maša! – šaukiau aš. – Maša!Nežinau, kas man pasidarė – ašaros pačios pasipylė iš akių: neviltis, džiaugsmas, kad mudu gyvi, patirta baimė, kad ji nukris į bedugnę – visa tai susikaupė gerklėje ir prasiveržė tarsi malda ir pagalbos šauksmas.Maša apmirė, tarsi bandydama mane atpažinti, o paskui puolė artyn, apsikabino, ėmė glostyti man galvą ir lūpomis gaudyti mano skruostais riedančias gėdingas ašaras.– Maša, mes vos nesušalome, – kūkčiojau aš, negalėdamas liautis. – Kiek mes dar taip kankinsimės?Naujasis Jaroslavo Melniko romanas yra vienas iš retų pavyzdžių, kaip meistriškai galima kurti intriguojantį pasakojimą.…