Apie autoriųPirmoji autoriaus knygelė buvo išleista jo paties (Grumstas K. Rudens jaunystė: eilėraščiai: 1940–1988. – V.: Periodika, 1989 m.).Joje autorius nuoširdžiai apdainuoja Lietuvą, jos gamtą ir savo išgyvenimus. Pats jautėsi tarsi nereikšmingas, paprastas šapelis, gal todėl ir pasirinko autorinį pseudonimą „Grumstas“, kaip pats sakė, „šalia kelio, vieškelėlio, kad niekam neužkliūtų“.Ši antroji knygelė – tai autoriaus dokumentinė apysaka apie žmones, karo metu išvežtus priverstiniams darbams į Vokietiją, apie jo ir kitų šalia buvusių žmonių išgyvenimus ir likimą. Deja, dėl įvairių priežasčių pats autorius nespėjo jos išleisti, nors tai buvo jo svajonė.Kartu su eiliavimu autorius mėgino kurti ir trumpus apsakymus, keli jų jau savo pavarde Kazys Mikušauskas buvo išspausdinti periodiniame žurnale„Švyturys“: „Sugrįžimas prie vyšnios“, 1988–21; „Dangaus…
Eglė vasaros naktį
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato naujų eilėraščių rinkinys. Tai poezijos meistro lyrika, kurioje vienu srautu teka sakralumo išgyvenimai, daug iš savęs ir iš visų reikalaujančio piliečio žodžiai, daugiareikšmiai meniniai vaizdai.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Susapnuoti gyvenimai
Knygoje dvi dalys. Pirmąją, „Susapnuoti gyvenimai“, sudaro 13 novelių. Tiek yra herojaus Kazimiero P. susapnuotų istorijų. Situacijos pačios įvairiausios. Čia ir jaunatviškos svajonės bei svaičiojimai, ir senolio išmintis. Herojaus transformacijos pusiau fantastiškos, pusiau tikroviškos. Autorius, pasitelkdamas sapnus, negailestingai preparuoja žmogaus sąmonę, rodo išvirkščiąją tikrovės pusę. Meilė ir neapykanta, turtas ir neišbrendamas skurdas dažnai užspeičia herojų į kampą, iš kurio, regis, nėra jokios išeities. Gyvenimas kiekvieną kartą vis tas pats ir visai kitas. Antroji dalis, „Depresijos“, išoriškai lyg ir paprastesnė, o tiksliau – įprastesnė. Jų penkiolika, sujungtų į ciklą, o jei dar pridėsime septynetą, turinčių savarankiškus pavadinimus, susidarys vos ne savarankiška novelių knyga apie mūsų laikų psichozes, netektis, vienišumą, nesusikalbėjimą. Stilistika…
Iš paukščio sapnų
Debiutavęs 1960 m., išleidęs daug poezijos knygų, šiame naujų eilėraščių rinkinyje poetas savaip tęsia ankstesnės knygos „Sugrįžimai“ (2010) meninį kelią: visuomenės ir kultūros sąveikos, laiko tėkmės apmąstymus. Daugėja autorefleksijų, sąlyčių su mitų situacijomis, pastangų turtinti ir naujinti kalbą. „… regėt ateinančius nueinančius žingsnius tikėt savom versmėm tekėti tik iš jų susidraugauti su dangum su belaikiu išmokt pažvelgt iš paukščių skrydžio aukštumos ir džiūgaut kai pražysta atšlaitės melsvai ant lapų užrašytą tylumą skaityt“ – Jonas Jakštas Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Kelias į rojų
Netikėtas rašytojo ir filosofo Jaroslavo Melniko pasaulis kupinas paradoksalių, kartais šokiruojančių simbolių ir metaforų. Nors jame labai ryškus intelektinis pradas, visuomet viešpatauja gyvi archetipai ir įtempti žmogaus jausmai, patosas ir lyrizmas. Dievo ir buities, dvasios ir kūno temos dar aštresnės. Naujoje Jaroslavo Melniko knygoje susiduriame su jau pažįstamu „fantastiniu realizmu“, leidžiančiu pažvelgti į mūsų kasdienį gyvenimą iš netikėtų aukštumų, visatos kontekste. Šioje knygoje daug fantazijos ir fantastikos, o galbūt ir mistikos. Bet argi mes negyvename fantastikos pasaulyje? Paslapties pasaulyje? Pats mūsų gyvenimas yra nesuvokiamas stebuklas, pranokstantis fantastiką. Kažkieno suprojektuoti it biologiniai automatai, skriejantys Visatoje drauge su mažu žydru rutuliuku, mes mėginame suprasti, kas esam ir kam. Ir kviečiame tą, kuris…
Baden Badeno nebus
”Baden badeno nebus” – trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų ”Strekaza” ir ”Frankburgas”. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos… ”Naujoji knyga ”Baden Badeno nebus” atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną – mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas Undinės Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti „akupunktūrine proza“ – preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras. Undinės Radzevičiūtės istorijos – unikalios. Atitikmenų joms lietuvių literatūroje vargu ar rastume.” Kęstutis NavakasPrekinis ženklas: Baltos Lankos
Tuščių kišenių žodžiai
Į „Debiutantų“ gretas stoja dar viena autorė – jauna poetė ir dailininkė Mingailė Apulskytė, pati iliustravusi savo eilėraščių rinkinį.Kiekvienas Mingailės eilėraštis yra stačiai nenuspėjamų sąsajų grandinė: čia tolimas vaizdinys šaukiasi dar tolimesnio, švelnūs jausmai dažnai provokuoja ironiją ar net pagiežą, visi žmonės ir visi daiktai šiame dar trapiame poetiniame pasaulyje tarsi ieško sau svetimo, dar nepatirto, nepažįstamo – todėl taip skausmingai geidžiamo. Žavus yra tas bręstančios sielos veržlumas, nebeįstengiant jau net sustoti, nebegalint nieko užbaigti. Kartu tai pranašauja neišvengiamą emocinę katastrofą, išsekimą, išvydus tikrųjų pasaulio prasmių veidą, – ir galbūt tikros kūrybos pradžią…Justinas KubiliusPrekinis ženklas: Versus aureus
Sename dvare. Irkos tragedija
Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė, 1877–1930) – lietuvių rašytoja ir pedagogė. Apysakoje „Sename dvare“ vaizdžiai veriasi archetipinio, senojo dvaro peizažai, iškyla gilūs psichologiniai ryšiai tarp jautriosios mamatės ir jos dukters Irusios. Kūrinys kupinas gyvenimo filosofijos, buities ir būties klausimų, pareigos ir laisvės, ribos tarp trapių svajonių ir proziškos gyvenimo realybės apmąstymų. Apsakyme „Irkos tragedija“ septynerių metų mergaitė pasakoja prarastosios šeimos tragediją, juntamas begalinis noras susigrąžinti sueižėjusią vaikystės mikrokosmo harmoniją.Prekinis ženklas: Alma littera
Kukučio baladės
Trečioji pataisyta ir papildyta laidaIliustravo Algimantas ŠvėgždaApipavidalino Tomas MrazauskasVisą vasarą pramiegojęs, atsibudau tik dabar, rudenį, žiemos darbams. Dirbau žemę, stačiau trobą, gulėjau įsauly, kažkur prie Dokiškio. Užmiršau, kad esu rašęs eilėraščius… Dabar pradedu prisiminti, kad ten, prie Dokiškio, mačiau Berlyną, blizgančią mašiną, prie kurios buvo pririštas Algimantas Švėgžda su Kukučiu rankose.[…]Iki šiol saugojau Kukutį nuo išjuokimo: buvo visokių norinčių pripaišyt karikatūrų. Tai būtų baigta. Bijau ir egzaltuotų panelių, to tuše išmirkytos šlapios utėlės varinėjimo po lakštą, kaip sako Petras. Man Kukutis yra daugiau nei eilėraščiai ar koks juokas. Gal vargas, užmirštas gyvenimas ir tai, kad gal niekada nenuvažiuosiu į Paryžių. Tu atspėji ne žodžius ir jų prasmę, o tai, kas…
Lėtas skubėjimas pas Domą
Senovės Rytų išminčiai tvirtino, kad norint sužinoti visą tiesą apie vyrą, reikia pasiteirauti Moters ir Vyno, Aukso ir Kardo, Laimės ir Nelaimės… Keturi jauni vyrai skuba pas sunkiai sužeistą draugą Domą, nežinodami ar dar pavyks jį išvysti gyvą. Tačiau jų neramią kelionę link Baltijos ženkliai pristabdo nenumatytos kliūtys ir nesėkmės. Tai leidžia romano autoriui realius veikėjus prakalbinti minėtų alegorinių personažų lūpomis. Giliau slypinčius skirtingus asmenybių bruožus atskleidžia jų bendravimas su Vynu, juos akina Aukso spindesys, skirtingai sekasi išlaikyti Kardo įpirštus vyriškumo testus bei Nelaimės primestus išbandymus. Apie vyrus tiesiogiai ar netiesiogiai prabyla jų mylimosios, taip atskleisdamos savo dvasią ir ne tik.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla