Asiliukas – ne pats ryškiausias knygų veikėjas. Tačiau kartais istorijoje reikšmingi būna ir tie, kurie tylūs ar kuklūs. Šis šviesus pasakojimas apie asiliukus, be kurių pasaulis būtų kitoks.Šis jaudinantis pasakojimas apie vaikus, kurie iš visų jėgų padeda nepažįstamam žmogui ir geba saugoti paslaptį.Šis šiurpus pasakojimas apie karą, kuriame priešus teskiria uniformos spalva. Ir vieni, ir kiti be galo trokšta grįžti namo. O tam gali prireikti tikrai stebuklingo asiliuko…Australų rašytojos S. Hartnett knyga – daugiasluoksnis pasakojimas apie gerą širdį ir mažuosius didžiųjų istorijų herojus.Prekinis ženklas: Nieko rimto

Kodėl tiems mūsų gyvulėliams visai nerūpi, ar tu senas, ar jaunas, kuo tu apsivilkęs, apsiavęs ar basas, kokios tavo pažiūros, pareigos, religija… Jie sakytum mato žmogaus esmę. Gal net pačią sielą. (Karuža ramindamas Radvilę)Tėvams išvykus uždarbiauti į Ameriką, penkiolikmetė Radvilė lieka gyventi su močiute. Mergaitė lanko mokyklą, bando rasti vietą tarp savo bendraamžių. Ji laiko save negražia, jai sunkiai sekasi pamilti gyvenimą.Vieną dieną Radvilės močiutė sulaukia žinios – anūkę kažkas kėsinosi sudeginti. Kas ir kodėl ją norėjo taip žiauriai nužudyti, išgelbėta mergaitė nieko nepasakoja.Ligoninėje jai teks permąstyti daug dalykų, įveikti užgriuvusią nelaimę. Radvilei labai daug padės močiutės jaunystės laikų bičiulis Karuža.Radvilės istorija paliečia skaudžią žmogaus vidinio ir išorinio grožio temą,…

Geriausia 2013 metų knyga vaikamsPasakojimas apie draugystę, drąsą ir viltį.Knyga, kurią turėtų perskaityti ne tik gorilų fanai.Gorila Aivenas jau kone trisdešimt metų gyvena stikliniame narve prekybos centre. Jis beveik nebeprisimena laisvo gyvenimo džiunglėse ir per daug neliūdėdamas leidžia dienas už stiklo, žiūrėdamas televizorių, stebėdamas į jį spoksančius žmones ir paskui juos aptarinėdamas su savo gerais draugais – benamiu šuneliu Bobu ir pagyvenusia dramble Stela. Dar jis labai mėgsta piešti, nes jis – gorila menininkas. Taip Aivenas gal būtų sulaukęs ir senatvės, laikydamas stiklinį narvą savo tikraisiais namais ir abejingai jame tūnodamas. Jei ne Rubė. Mažytė drambliukė, vieną dieną atvežta į prekybos centrą linksminti pirkėjų. Linksma ir švelni mažylė sudrebina nusistovėjusią…

Įsitaisiusi mamos rūpestingai paklotame samanų ir švelniausių pūkų patale Eglantina mieguistu balsu suniurnėjo:– Mama, netrukus mane pažadink, gerai? Jei laiku nesugrįšiu, susilauksiu nemalonumų. Gal tau visa tai tėra legenda, bet man – tikrovė.– Žinoma, brangiausioji. Daugeliui toji tikrovė pernelyg jau tikra.Vos tik Eglantina užsimerkė, drevės tamsą it išgaląsti ašmenys perskrodė šviesos tvyksnis. Ant šakos šalimais nutūpė didžiulė liepsnotoji pelėda, kurios veidą dengė mėnesienoje žybčiojanti metalinė kaukė…Soreno sesuo Eglantina apimta paslaptingo sapno kerų. Ji vis daugiau laiko praleidžia su naujoke Rusve, pamiršusi geriausią savo draugę Raktažolę. Kai keistas pelėdžiukės elgesys Sorenui ima kelti įtarimų, ji dingsta, ir sapnai virsta siaubingu košmaru, kuris kelia visiems mirtiną pavojų. Sorenas vadovauja būriui, pakilusiam gelbėti…

Šį kartą susipažinsime su senovės lietuvių sakmėmis. Sakmė – pasakojamosios tautosakos kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Tai yra nedideli fantastiniai kūriniai, žadinantys vaizduotę, keliantys susidomėjimą nepaprastais įvykiais, atskleidžiantys mūsų tolimų protėvių mąstymo būdą. Mitologinės sakmės pasakoja apie mitines būtybes ir žmonių išgyvenimus jas susitikus. Tos būtybės – tai laumės, vaiduokliai, velniai, vėlės. Jos sutinkamos žmonių neapgyventose vietose: paežerėje, raiste, kapinėse. Veiksmo laikas – vėluma: vakaras, vidurnaktis, naktis… Etiologinėse sakmėse aiškinami visatos ir atskirų jos dalių, taip pat gyvūnų, augalų, žmogaus atsiradimas, saviti gamtos reiškiniai. Lietuviškosios etiologinės sakmės yra smarkiai paveiktos krikščionybės. Mitinės realijos bei religiniai motyvai jose dažnai „subuitinti“, o kartais…

…Nesugalvojau nieko kito, kaip tau spygliu parašyti ant šviežio klevo lapo……Mūsų daug, mes turime patį didžiausią visame miške namą……Laišką tau rašau naktį, nes dieną labai žlibina šviesa ir aš baisiai noriu miego…Kas vietoje pieštuko naudoja spyglį? Kieno pats didžiausias namas miške? Kam patinka rašyti naktį?.. 14 rašytojo,  gamtininko Selemono Paltanavičiaus draugų iš girios parašė laiškus, kuriuose dalijasi džiaugsmais, rūpesčiais, prašo patarimų ir siunčia linkėjimus.  P.S. Savo pažadą atrašyti draugams ir tęsti susirašinėjimą Selemonas Paltanavičius išpildys knygoje „Girios paštas“.Prekinis ženklas: Nieko rimto

Tai trečiasis linksmas ir paties autoriaus smagiais piešiniais iliustruotas pasakojimas apie visokių pokštų prasimanantį nenuoramą šeštoką Gregą Heflį. Šioje dalyje vaikai perskaitys, kaip Grego tėtis mėgins priversti sūnų surimtėti. Žinoma, Gregas nesunkiai sužlugdys tėčio pastangas, tačiau kai jis sugalvos išsiųsti sūnų į karo akademiją, Gregas supras, kad iš tikrųjų gali ten atsidurti.Prekinis ženklas: Presvika

Tai šiltas pasakojimas apie gerą, nuoširdų vaiką bei gražią mamos ir sūnaus draugystę. Skiriama ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.Prekinis ženklas: Vytautas Račickas

Ramona labai nori į mokyklą, kur eina visi dideli vaikai. Bet ten jos kasdien laukia nauji iššūkiai ir nuotykiai. Vieni smagūs, kiti – nelabai. Kaip tada, kai užsigeidi timptelėti bengbengines Siuzanos garbanas arba išmėginti raudonuosius guminius batus purvyne… Kodėl niekas nesupranta, kaip sunku būti jauniausia šeimoje? Ir kaip norisi, kad tave mylėtų tokią, kokia esi – išdykusią, nenuoramą, be vieno danties!– Panele Bini! Panele Bini! – Kiekvienam norėjosi pirmam papasakoti naujieną. – Ramona pasidarė žiedą iš slieko! – Tai rožinis sliekas, – paaiškino Ramona iškeldama ranką. – Ne kokia sena balta nudvėsusi kirmėlė. – O-o… koks gražus, – drąsiai pareiškė panelė Bini. – Toks glotnus ir… rausvas. – Tai mano sužadėtuvių žiedas, –…