Ketvirtoji autoriaus knyga, kurią sudaro dvi poemos: „Kalbantys šešėliai“ ir „Nežinomas kraujo ryšys“. Pagrindinė knygos tema – Tėvynė, žemė gimtoji, kurioje svarbiausia ne tik išlikti (būti bent šešėliu tarp praeities ir dabarties), bet ir išlaikyti savastį, išsaugotą nuo protėvių laikų.Poema reflektuoja Lietuvos gyvenimo tėkmę nuo pokario iki šių dienų.Autorius atkuria būdingąsias tautos patirtis, būsenas, įvykių raidą, ieškodamas viską bendrinančių vaizdų ir remiasi realijomis – kolchozai, melioracija, vienkiemių naikinimas, trėmimai, etninės kultūros žlugdymas, prisitaikėliškumo pliusai ir minusai, sekimai, sovietijos šešėliai dabarty ir pan. Veiksmo erdvė kaimiška, su dzūkų žemės ir kalbėsenos žymėmis, kai kuriose vizijose siekiančiomis jotvingių laikus.Abstrahuotas kalbėjimas, vaizdingas, energingas, intensyvus pasakojimas, ryškiai ritmizuota poetinė kalba išplėtotais periodais – sulydo…

Dalia Jazukevičiūtė – viena iš nedaugelio šiandien rašančių „grynakraujų“ lyrikių, savo kūryboje išsaugojusi ir gyvą emocinį nervą, ir tokio tipo poezijai būtiną lyrinio pasakojimo įtampą. Tai, pačios poetės žodžiais tariant, „žmogaus be odos“ rašymai. Mūsų poezijai sparčiai vakarietiškėjant, jos kūryboje išlieka ryški geriausios rusų lyrikos (Ana Achmatova, Marina Cvetajeva) tradicija, ir tai Dalią Jazukevičiūtę gražiai susieja su Salomėja Nėrimi. Faktas, kad į rinktinę sudėta tik šimtas eilėraščių (iš maždaug trijų šimtų, paskelbtų trijose knygose), liudija autorės reiklumą sau ir pagarbą skaitytojui.Valdemaras KukulasDalios Jazukevičiūtės poezijos rinktinė „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“ sudaryta iš knygų „Atsisveikinimai“ (1989, Zigmo Gėlės premija), „Traukinys Nr. 183“ (1991), „Imperijos moteris“ (2006, Salomėjos Nėries premija). Taip pat įtraukta…

Ketvirtosios knygos eilėraščiams būdinga stipraus dramatiško jausmo poetizacija, „širviškas“ miškų, nusinešusių saulę, šviesą, leitmotyvas. Aukščiausi dvasiniai išgyvenimai bei neatitikties tarp realybės ir siekiamybės dramatizmas, nerimastinga egzistencinė nuojauta pulsuoja rinkinio eilėraščiuose.Prekinis ženklas: Homo liber

Lietuvių kilmės poeto dvikalbis poezijos rinkinys “Baltiškos valandos” – pirmoji knyga lietuvių kalba. Rinkinį sudaro poetinės refleksijos apie keliones po Skandinaviją ir Rytų Europą.Prekinis ženklas: Baltos Lankos

Jaunas poetas (g. 1977), debiutavęs rinkiniu „Skradžiai“ (1999), pasak recenzentų, „konfliktavęs su tradicinėmis vertybėmis“, dabar suka supratingų refleksijų keliu. Naują rinkinį sudaro septyni nedideli skyriai, panašūs į ciklus. Eilėraščiai atkuria dabarties nuotaikas ir realijas, miesto faktūrą, kalba apie draugystės vertę. Nuotaikinga poezijos knyga, pažerianti lakoniškos išraiškos radinių.   „Naujojoje knygoje gal mažiau jaunatviško polėkio, noro sukrėsti ar šokiruoti skaitytoją. Netgi atvirkščiai, autoriaus poetinė laikysena pabrėžtinai kukli ir santūri, sykiu sklidina ne tik žmogiškos šilumos, bet ir tauraus išdidumo. Postmodernaus žaidybiškumo fone tokia laikysena man atrodo itin graži ir vertinga. Antano Šimkaus eilėraščių pasaulis daiktiškas, atpažįstamas ir tikras. Svarbiausia, kad jam atskleisti poetas randa savitą balsą ir intonavimo būdą. Tai kultūringa poezija, pasižyminti…

Penktajame Juliaus Kelero (g. 1961) eilėraščių rinkinyje, kaip ir kai kuriose ankstesnėse poeto knygose, pastebimas klasikinės kultūros ilgesys. Asketinė eilėraščio forma rodo, kad autoriui svarbiausia reflektuoti ir skatinti refleksijomis skaitytoją, užuot vertus jį žaisti modernius lingvistinius žaidimus, kuriais dažnokai poezija tik imituojama. Šio kūrėjo emocija disciplinuota, lakoniškas sakinys atveria erdvę sąmonei, ieškančiai savo kultūrinės ir istorinės tapatybės.Rinkinyje publikuojamos ir paties poeto sukurtos fotografijos. Tačiau vaizdai čia nėra poezijos papildai, o eilėraščiai – ne išplėstiniai vaizdų komentarai. Knygoje veikiau mezgamas poetinio žodžio ir meninio vaizdo pokalbis, suteikiantis Juliaus Kelero pamėgtoms temoms bei motyvams polifoninio skambesio ar holografinės erdvės. Poetinis-fotografinis autoriaus peizažas anaiptol ne džiaugsmo žemė, tačiau jame įtaigiai dera dienoraštinis intymumas…

Vieno žymiausių lietuvių poetų Alfonso Maldonio (1929–2007) rinktinių eilėraščių knyga aprėpia visą jo kūrybos kelią. Atsiveria priešybes reiškiantys gyvento laiko atvaizdai, kupini procesų pojūčio, atsiskleidžia poezijos tikrumas ir melodingumas, nulemtas gamtos ritmų, traukia psichologinės įžvalgos bei ironijos pustoniai. Rinktinė paliudija šio poeto ištikimybę eilėraščio žanrui. Spausdinama neskelbtų kūrinių – eilėraščių, atsakymų į klausimus, laiškų, tai komentuojama.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Naujuose žinomo poeto eilėraščiuose skleidžiasi kasdien patiriami išgyvenimai, dabartinio pasaulio ir žmogaus būsenos, aktualūs apmąstymai. Knygoje išsiskiria „sankalbų“ ciklas, tęsiantis poeto pokalbį su mirusiais meno žmonėmis. Akivaizdi saiko ir tvarkos pozicija: visą rinkinį sudaro tik lakoniškosios tankos, tam tikra jų sistema. Iš ketvirtojo viršelio:„Haiku yra aukščiausio meistriškumo, vieno kirčio menas. Tanka – dviejų. Tarp dviejų kirčių atsiveria kosmosas banalybei. O ši, neslėpkim, yra mėgstamiausias virtuvės šefo ingredientas.“ Iš „Sakinių“Seniai seniai rudenį, Gorkio gatvėje, bičiulis Saigio, trūktelėjęs natūralaus, išsitarė, kad kurti eiles yra didelis džiaugsmas ir nemenka atsakomybė; dar budagojosi, kad kartais įsikuria. Tad štai, jei jau šitaip, kelios dešimtys geriau pavykusių mėginimų įsikurti (Radausko kaštane, poezijos branduoly, suskaldytose, ištrupėjusiose erdvėse); ir…

Serijos „Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai“ penkioliktoji knyga. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės rinktinių eilėraščių knygoje atsiskleidžia jos kūrybos kelias nuo 1965 metų iki šių dienų. Tai gražios kalbos, melodinga poezija, išreiškianti būties praeinamumą, tyliai tvirtinanti humanizmą ir gėrį. Stiprėjantis išgyvenimų dramatizmas yra matoma raidos kryptis.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla