Ši poeto eilėraščių knyga – tai tarytum melodeklamacija, skirta tauriai ir šviesiai meilei, kuri gimsta ir stiprėja šiame dramatiškame pasaulyje, toli gražu ne visada pasigendančiame tikrųjų vertybių.Prekinis ženklas: Margi raštai

Antanas Miškinis (1905–1983) buvo vienas didžiausių mūsų poetų neoromantikų, siekusių sintetinti tradicinės lietuvių lyrikos ir Vakarų modernizmo patyrimą. Knygą „Varnos prie plento“ A. Miškinis išleido būdamas trisdešimties. Tai buvo tik antra jo knyga, bet atminty ir poezijos istorijoje ji kaip visuma išliko. Tęsdami pernai pradėtą fotografuotinių leidinių seriją, A. Miškinio šimtmečio proga leidžiame jo paties turėto egzemplioriaus kopiją. Kartodami leidinį tokį, koks jis tada buvo, atvartuose sąmoningai pateikiame pluoštelį vertinimų iš 1935 m. spaudos. Apie knygą rašė autoritetai, jos reikšmė ir ypatumai buvo iš karto suvokti. Gretinimuose to meto recenzentai minėjo B. Brazdžionio, J. Kossu-Aleksandravičiaus (Aisčio), S. Jesenino pavardes, suvokė A. Miškinį kaip A. Vienažindžio, A. Baranausko aukštaitiško kelio tęsėją. Už „Varnas prie plento“ A. Miškiniui buvo…

Būties ir nebūties sankirtos yra šios knygos leitmotyvas. Jis suteikia savito skambesio autobiografiškoms atvertims, pasikalbėjimams su išėjusiais, nūdienos aktualijų piešiniams.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Skaitydamas šios jaunos, bet nemažai vilčių teikiančios autorės tekstus atidus skaitytojas, be abejo, netruks pastebėti sąsajas su antikos laikų žodine kūryba. Ypatingai su jos mažosiomis formomis – mįslėmis, patarlėmis ir priežodžiais. Ir nors mįslių knygelėje užduodama ne itin daug, tačiau teiginys, skelbiantis, jog trumpumas yra išminties motina, poetei tikrų tikriausiai žinomas.O tai ne tik liudija jos erudiciją, protą ir vidinio pasaulio trapumą bei grožį, bet ir suteikia papildomų argumentų ginčijantis su tais, kurie iki šiol skirsto poeziją į „moterišką“ ir „vyrišką“, pastarajai suteikdami aukštesnį statusą.Balys Bukelis„Ne visai eilėraščiai – vieni eilėraščiai, kiti miniatiūros – stebina minties skaidrumu ir netikėtumais, skirtingų stilių derinimu. Atvirumu ir moteriškumu primena Nijolę Miliauskaitę, tačiau tai…

Ankstesnė, pirmoji autorės eilėraščių knyga „Vienmečiai augalai“ (2003) nusipelnė Zigmo Gėlės premijos už geriausią tų metų poezijos debiutą. Antras jos lyrikos rinkinys greta kitų dabar išeinančių poezijos knygų bus matomas dėl poetės gebėjimo stebėtis, grožėtis, patirti gyvenimo šviesą ar bent jos ilgesį. Ir dėl lakoniško išraiškos meno.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

„Šioje knygoje rasite šimtą vienuolika meilės eilėraščių, parašytų penkiasdešimties lietuvių poetų. Nuo labai žinomų tekstų iki visai negirdėtų. Nuo metafizinių iki erotinių. Nuo paprastų iki rafinuotų. Prastų eilėraščių čia nerasite. Tai pati moderniosios lietuvių meilės lyrikos širdis. Tebūnie joje besiskleidžianti meilė šiek tiek ir jūsų.“ Taip meilės lyrikos rinktinės įžangoje rašo jos sudarytojas poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas (2007) Kęstutis Navakas. Originalios, intriguojančios struktūros lietuvių meilės lyrikos rinktinėje, pavadintoje pagal poeto Donaldo Kajoko eilėraštį – penkiasdešimties XX amžiuje gimusių poetų tekstai, plėtojantys meilės, aistros, artumo temas.Knyga pradedama garsiais Henriko Radausko – esteto, tapusio ir šios knygos atskaitos tašku – eilėraščiais: „Kornelija“, „Pirmoji naktis“, „Malda į blondinę“, „Moteris…

Eilėraščiais skelbiamas paaugliškumo, nebrandumo manifestas. Kasdieniški nutikimai susitinka su pseudobiografiniais potyriais. Tačiau svarbesnis vertikalės akcentas, harmonizuojantis prieštaringų ieškojimų ir iliuzijų įtampas.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Vytauto Mačernio gyvenimo upė liko vadintis Jaunyste: žuvo eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus. Galbūt dėl to jo magiškas pasaulis tebevilioja, tebetraukia mus. Poetas vis dar pilnas paslapčių, vis tebestulbinantis mus savo kitoniškumu, nardinantis į eilėraščių prasmes, į egzistencinius klausimus, į laiškų intymumą…Prekinis ženklas: Ramduva

XX a. antrosios pusės lietuvių poezijoje ryškiai matomi du poetai – Antanas ir Tomas Venclovos, tėvas ir sūnus. Pirmasis yra tapęs savotiška sovietinės lietuvių poezijos ir ne tik poezijos emblema, antrasis – aštuntuoju-devintuoju dešimtmečiu žinomas disidentas, šiuo metu bene žymiausias pasaulyje lietuvių poetas, Jeilio universiteto profesorius. Šioje knygoje abu poetai susitinka: tėvo eilėraščių rinkinį „Erškėtis“ sudarė jo sūnus Tomas Venclova. Rinkinyje 51 eilėraštis – jaunesnysis poetas atrinko tuos kūrinius, kurie jam pasirodė besą gyvybingi ir dabar, istorinei epochai pasikeitus, o literatūrinei tradicijai aktualizavus kitus vardus.Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Mažakalbės poezijos kūrėjo trečias rinkinys. Ankstesnėse knygose – „Dienų pasiklausiu“ (1997), „Staktos“ (2004) – ryškėjęs taupios žemaičio išraiškos kelias atvedė į savitus visai lakoniškosios poetinės kalbos vaizdus. Tai rupių dabarties realijų originalus sąlytis su amžinu gamtos gaudesiu. Steponas Algirdas Dačkevičius, šeštą gyvenimo dešimtmetį minantis lituanistas, kilęs iš Raseinių apylinkių, dabar dirba savo darbą – redaguoja Telšių apskrities laikraštį „Kalvotoji Žemaitija“. Galima įsivaizduoti, koks tai darbas. Ir rašo eilėraščius. Ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos skaitytojams jie žinomi nuo 1981 metų. Lig šiol yra išleidęs dvi poezijos knygas, priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, taigi „peršokęs kartelę“, kurią literatūros profesionalai yra iškėlę vieni kitiems. Ir štai trečias eilėraščių rinkinys. Nedidukas, iš mažakalbių eilėraščių.…