24-oji serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga.Vėl skaityti Juozo Grušo (1901–1986) kūrinius – tas pat, kas atrasti juos iš naujo. Taip tvirtina literatūros tyrinėtojai, pabrėždami jo dramaturgijos ir prozos neblėstantį aktualumą, tradicijas ir modernumo ypatingą pynę, intelektinės metaforos mįslingą įtaigą. J. Grušą pelnytai išgarsino jo pjesių „Barbora Radvilaitė“, „Meilė, džiazas ir velnias“ ir kitų pastatymai teatre, Herkaus Manto aktualizavimas, istorinėse dramose iškeltos laisvės idėjos. Per ilgametę kūrybą nuostabiai transformavosi jo novelistika. Tragedija, tragikomedija, tradiciška ir paradoksali novelė, egzistenciniai apmąstymai – šiais ir kitais literatūriniais instrumentais J. Grušas kėlė tiesos, gėrio ir grožio klausimus.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Jūsų rankose – unikali knyga, kalinčio jauno vyro, iki kalėjimo beveik nieko neskaičiusio ir tikrai nemaniusio tapti rašytoju, dienoraštis. 7 kvadratiniai metrai – tokio dydžio yra kamera, kurioje Žygimantas prižiūrėjo kitą kalinį, praradusį visus socialinius įgūdžius. Monotoniška kasdienybė, beviltiški atsidūsėjimai, varginanti kito žmogaus priežiūra, šiurkšti kaip gyvenimas leksika pamažu, labai skaudžiai  atveria mums Šviesos paradoksą, priverčiantį ryžtis neįveikiamiems žingsniams.Prekinis ženklas: bernardinai.lt

Leonardo Gutausko kūrybinė energija tiesiog stebina. Tapyba, grafika, poezija, knygos vaikams (jas pats iliustruoja), romanai – vienas po kito. Gal geriau tiktų ne šie žodžiai, o knygų ir parodų įspūdingas sąrašas. Esu matęs kupetą jo rankraščių – jau parašytų, bet knygomis dar nepaverstų. „Dzievuli tu mano“, – pasidzyvytų išvydę Mardasavo dzūkeliai, rašytojo vasarų kaimynai.Kuo išsiskiria ši knyga iš jo kitų? Trumpaisiais žanrais. Čia ne romanas, o novelės, parabolės, lakoniškos istorijos. Pasakojimas skaidrus, konkretus, netgi vengiama įterpinių, dažną mūsų prozininką viliojančių ten, kur žodžių per tiršta. Apie ką knygoje kalbama? Prisiminkime amžinąsias meno temas – meilę, pasiaukojimą, prievartą, gėrio ilgesį, pridėkime prie jų Lietuvos istoriją, jos kraštovaizdį, žmonių likimus, lietuviško žodžio…

Sunkiausia aprašyti tai, ką žinai geriausiai. Kai nuojautos virsta patyrimu, žinojimas, užuot atsidėjęs kažkokiu belaikiu šlaku, ištirpsta žmogaus esybėje, „išsivaikšto“ egzistavimo apytakoje. Žinojimas – tai ne formulės, o išvalyta šviesi erdvė, iš principo atsisakanti būti sandėliu. Tą gerai žino prisiekę keliautojai, vienuoliai ar kitokie nuskaidrėję „būties minimalistai“. Žinojimas – visada vienišojo kelias. Itin privati teritorija. Kažkas kelionių aistrą yra pavadinęs mėginimu pabėgti nuo mirties. Ponia M. ateina su dalgiu į tamstos namelius, o šeimininko nėra namie. Pūkuotuko trobelė tuščia. Tik fotošopinė mėnesiena nušviečia sodybos apybraižas. Likimas pasibeldžia tamstai į duris, o durų nėra kam atidaryti. „Ponas išvykęs“, – unisonu atsako tarnai, baldai, grindys, paveikslai ant sienų. Nežinoma kryptimi, sako jų…

Antrojoje savo knygoje apie Tarybų Lietuvos kasdienybę Andrius Užkalnis aptaria temas, kurias nuslėpė nuo pirmosios knygos skaitytojų: kiną, sportą, vaistus, hobius, bendravimą, ir net detaliai aprašo tarybinių žmonių tipus – čia rasite ir save, ir savo giminaičius.Tarybinis gyvenimas nebuvo toks gražus, kaip to meto animacija, ar toks blogas, koks buvo baisumu nepralenkiamas ligoninių maistas. Tą saldžiarūgštę praeitį ir aprašo A. Užkalnis su būdingu kandžiu humoru bei taikliomis įžvalgomis. Nepamenantiems to meto realijų jas suprasti padės daugybė šio laikotarpio fotografijų.Būna taip, jog turi įkopti į kalną, kad pamatytum visus kitus kalnus, į kuriuos dar neįkopei.Kai parašiau „Naujųjų laikų Evangeliją pagal Užkalnį“, knygą apie tarybinius laikus, ją perskaitę žmonės teigė, jog ji…

Laima Vincė – Lietuvoje gerai žinoma išeivijos vertėja, poetė, nemažai prisidėjusi prie lietuvių literatūros sklaidos anglų kalba. „Lenino galva ant padėklo“ – dienoraštinio pobūdžio esė, kuriose gausu ne tik įdomios asmeninės patirties, bet ir vertingų dokumentinių faktų. Knyga parašyta lemtingu Lietuvai metu – Atgimimo bei Sąjūdžio laikais. Pasakojimas apima 1988 m. rugsėjį – 1989 m. rugpjūtį, jis pradedamas nuo autorės atvykimo į sovietinę Maskvą, o netrukus – ir į jai dar visai nežinomą tėvų žemę, nepriklausomybės link pamažu žengiančią Lietuvos TSR.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Giedra Radvilavičiūtė (g. 1960 m. Panevėžyje) – prozininkė, eseistė. 2002 m. penkios Radvilavičiūtės esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“. „Jos stiliuje magiškai susijungia jėga, monumentalumas, amazoniškas tekėjimas su ironija, sąmojum, netikėtais minties ir vaizdo posūkiais („kandies judesiais“). Jos idėjos ir sugestijos, nemaža dalimi susijusios su dabartinės senstelėjusios moters rūpesčiais bei fantazijomis, toli gražu neapsiriboja socialine ir psichologine sfera…“ Alfonas Andriuškevičius „Sakoma, kad esė – itin „laisvas“ ir neįpareigojantis žanras, „suvartojantis“ viską, kas tik pakliūva rašytojo akiratin: skaitomos knygos citata, matytas filmas, politinė aktualija, draugės plaukų spalva ar katino veislė, pastebėjimas ar jausena. Radvilavičiūtė demonstruoja, jog jos esė – labai išmoningai…