Mums ir apie mus… prabyla knygos puslapiuose nugulę ne tik uostamiestį reprezentuojantys ženklai, bet ir tai, kas atveria mūsų, klaipėdiečių, erdves. Jose pulsuoja Kasdienybė, o pagrindinį vaidmenį atlieka kiekvieno iš mūsų Būtis. Kas tai bebūtų – Jūs, mes ar kas nors iš knygos personažų – visus mus jungia tos pačios gatvės, kiemai, namai, tiltai ir stogai. Miesto erdvės čia suprantamos kaip iš anksto paruoštos dekoracijos kiekvieno iš mūsų gyvenimams. Įžengę į šią sceną, turime ką veikti. Kartu mes kuriame savotišką miesto skambesį, kuris prasideda laivų sirenų garsais, nuvilnija rytinėmis gatvėmis, mašinų stovėjimo aikštelėmis, pakyla iki menininkų dirbtuvių bei galerijų, katino žingsniu prabėga uostamiesčio stogais ir keliais baigiamaisiais akordais – tyliais…

„Diena, kurią verkiau visą“ – tai T. Staniulio kūrybos rinktinė, sudaryta iš geriausių penkerius metus brandintų trumposios prozos kūrinių. Grįždamas prie savo mėgiamo novelės žanro, rašytojas demonstruoja talentą kalbėti apie sudėtingiausius žmogaus būties aspektus taupiai, jautriai ir paprastai.Prekinis ženklas: Versus aureus

Knygoje surinkti išeivijos periodinėje spaudoje pasklidę P. Andriušio tekstai stebina neprilygstama išskirtinio humoro ir lyrizmo samplaika. Jų įtaigumą lemia tai, jog autorius buvo ne tik atidus aprašomų įvykių stebėtojas, bet ir aktyvus dalyvis. Išskirtinio dėmesio verta P. Andriušio šeimos pasitraukimo iš Lietuvos 1944 m. vasarą istorija ir kone mėnesio trukmės kelionės laivu iš Europos į Australiją įspūdžiai bei pirmųjų gyvenimo metų Australijoje patirtys.1949-aisiais su daugybe įvairių tautų perkeltųjų asmenų (DP) stovyklų gyventojų traukiniu ir karo transportiniu laivu į Australiją leidosi ir Pulgio Andriušio šeima.Ir visą kelionę bei kelis pirmuosius įsikūrimo mėnesius daug kuo europiečius stebinusiame žemyne šeimos tėvas kruopščiai fiksavo savo įspūdžius. Taip gimė „Laivu linksmybių“ pavadinta knyga, kurią planuota išversti į vokiečių kalbą…

Naujoje Viktorijos Daujotės (Daujotytės) knygoje „Užrašyta: sakiniai ir trieiliai“ taupia kalba kalbama apie gyvenimą, raitą, gamtą, patirtį, ką raštas atveria ir ką lapo skiltyje paslepia. Ką galima užrašyti ir ko ne.Prekinis ženklas: Vilniaus dailės akademijos leidykla

”… moterys, ko gero, skirstomos į tas, kurios gali apsivilkti raudoną suknelę, ir tas, kurios niekada šito nepadarys.” Filosofijos, ko gero, skirstomos į tas, kurios gali apie tai parašyti esė, ir tas, kurios niekada šito nepadarys. J. Baranova į savo iš esmės egzistencines ir meno problemas apmąstančius tekstus be akademiškos rūstybės lygiomis teisėmis įsileidžia asmeninę patirtį ir net fantazijas.Prekinis ženklas: Apostrofa

Pastarųjų penkiolikos metų žurnalisto Povilo Masilionio publicistika. Tai tarsi dienoraštis, rašytas karštais socialinio lūžio įvykių pėdsakais. Pirmoji jo dalis – 1999 metais išleistoje publicistikos knygoje „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“.Prekinis ženklas: Gairės

Ne pigaus populiarumo vaikymasis, o ėjimas tikrosios literatūros keliu (nuo 1967 m.) pelnė skaitytojų pagarbą šios knygos autorei. Naujame rinkinyje – savita apysaka ir subtilios novelės. Etnoapysakoje istorinis laikas tampa tikruoju žmogaus laiku, lemiančiu egzistencijos vertę. Novelėse momentiniai įspūdžiai ir prisiminimai ūmai atveria reiškinių esmes, žmogaus dvasios niuansus.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Algimantą Čekuolį pažįsta turbūt visi Lietuvos žmonės. Dauguma, ypač jaunimas, – iš jo laidų televizijoje. Vyresni atsimena savaitraštį „Gimtasis kraštas“,  kuris nušvietė  padangę dar keleri metai iki Sąjūdžio. Kai kurie atsimena jo jūrinius apsakymus, kelionių apybraižas.Nes lengvu keliu šis žmogus niekada nėjo. Jeigu į jūrą – tai jūrininku. Ir ne vienai kelionei, o vienuolikai metų.Bet tik Lietuvai atgavus laisvę rašytojas tapo savimi. Dabar kasmet išeina po knygą. Ir jos nesikartoja.  Tik vienu jos panašios – kiekviena įdomi.Atėjo laikas geriau pažinti ir patį Algimantą Čekuolį.Šioje knygoje dvi dalys: Algimanto Čekuolio autobiografija, ir kaip visada – enciklopedinė publicistika apie svarbiausius reiškinius mūsų dienų  pasaulyje, apie mitus – tikrus ir melagingus. Prekinis ženklas: Alma…

Naujoji profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Lašas poezijos“ – „Laisvojo mąstymo properšų“ tęsinys, anot autorės, „bandant išsilaikyti tik poezijos teritorijoje“. Properšose atrandamas ir mums parodomas lašas, krislas, sėkla tikrumo, tikėjimo ir pasitikėjimo – ir prigimtimi, ir gamta. Lašas, leidžiantis mums įsibūti, įsigyventi, įsirašyti. Bandoma atsakyti į klausimą, kas yra poezija ir kas ne, kodėl minties blyksnis, frazė kartais esti prasmingesnė, atverianti regimą ar tik jaučiamą pasaulį labiau nei visas kūrinys. Ar tikrai tai, kas yra sena, nebeturi prasmės? Kodėl vis iš naujo „atrandamas“ Maironis, nors XX amžiaus pradžioje jaunieji rašytojai su juo jau buvo atsisveikinę… Knyga ir apie prigimtinę kultūrą – kiek tradicijos, kalba, tarmė lemia matymą bei mąstymą, apie kūrėjų…