Knygoje dvi dalys. Pirmąją, „Susapnuoti gyvenimai“, sudaro 13 novelių. Tiek yra herojaus Kazimiero P. susapnuotų istorijų. Situacijos pačios įvairiausios. Čia ir jaunatviškos svajonės bei svaičiojimai, ir senolio išmintis. Herojaus transformacijos pusiau fantastiškos, pusiau tikroviškos. Autorius, pasitelkdamas sapnus, negailestingai preparuoja žmogaus sąmonę, rodo išvirkščiąją tikrovės pusę. Meilė ir neapykanta, turtas ir neišbrendamas skurdas dažnai užspeičia herojų į kampą, iš kurio, regis, nėra jokios išeities. Gyvenimas kiekvieną kartą vis tas pats ir visai kitas. Antroji dalis, „Depresijos“, išoriškai lyg ir paprastesnė, o tiksliau – įprastesnė. Jų penkiolika, sujungtų į ciklą, o jei dar pridėsime septynetą, turinčių savarankiškus pavadinimus, susidarys vos ne savarankiška novelių knyga apie mūsų laikų psichozes, netektis, vienišumą, nesusikalbėjimą. Stilistika…

”Baden badeno nebus” – trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų ”Strekaza” ir ”Frankburgas”. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos… ”Naujoji knyga ”Baden Badeno nebus” atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną – mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas Undinės Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti „akupunktūrine proza“ – preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras. Undinės Radzevičiūtės istorijos – unikalios. Atitikmenų joms lietuvių literatūroje vargu ar rastume.” Kęstutis NavakasPrekinis ženklas: Baltos Lankos

Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė, 1877–1930) – lietuvių rašytoja ir pedagogė. Apysakoje „Sename dvare“ vaizdžiai veriasi archetipinio, senojo dvaro peizažai, iškyla gilūs psichologiniai ryšiai tarp jautriosios mamatės ir jos dukters Irusios. Kūrinys kupinas gyvenimo filosofijos, buities ir būties klausimų, pareigos ir laisvės, ribos tarp trapių svajonių ir proziškos gyvenimo realybės apmąstymų. Apsakyme „Irkos tragedija“ septynerių metų mergaitė pasakoja prarastosios šeimos tragediją, juntamas begalinis noras susigrąžinti sueižėjusią vaikystės mikrokosmo harmoniją.Prekinis ženklas: Alma littera

Naujajame Žemaitės Raštų leidime atsiribota nuo daugelio subjektyvių, dažnai atsitiktinių ir nereikalingų pataisų, ir grįžtama prie autentiškų Žemaitės kūrybos šaltinių. Didesnę šio tomo dalį sudaro apsakymai, parašyti 1910–1914 metais. Taip pat spausdinami Žemaitės beletristiniai kūriniai (pradedant apsakymu „Antanas Jankus“), kurie pirmą kartą publikuoti tik 1956 m.Prekinis ženklas: Žara

Nauja Mikalojaus Vilučio knyga „Sriuba“ – esė rinkinys, tarsi prieš penkerius metus išėjusio „Torto“ tęsinys, tik, pradėjęs nuo deserto, dabar menininkas patiekia pirmąjį patiekalą – sriubą. Nepraradę humoro jausmo „Sriubos“ ragautojai ir valgytojai ras čia įvairiausių prieskonių – autorius paskanino sriubą per savo įspūdingą gyvenimą patirtais spalvingais įspūdžiais, nutikimais.Gimiau Žvėryne 1944 metais. Žvėrynas – tai ne zoologijos sodas, tai Vilniaus rajonas. Buvau vaikas, paišiau paveikslėlius, vėliau buvau menininkas girtuoklis, nepripažintas genijus. Tada nupaišiau geriausius savo paveikslus. Paskui buvau pripažintas dailininkas, bet jau nebe genijus. Vilniaus dailės akademijoje mokiau studentus meno, nors nežinau, kas menas yra. O dabar nežinau nieko. Iš savo nežinojimo knygą parašiau ir pavadinau ją „Sriuba“. Mano virtuvėje…

Tai jau trečioji Lietuvoje išleista knyga, kurioje įamžintas akmenatoriaus Viliaus Orvido dvasinis palikimas. Šįsyk „Orvido knygoje“ publikuojamos paties Viliaus mintys, išsakytos įvairiomis progomis – bičiuliams, kino režisieriams, žurnalistams. Mintys sugrupuotos nedidelėmis pastraipomis, kurios – tarsi dienoraščių įrašai ar nebaigti eilėraščiai – praskleidžia uždangą į žemaičių mistiko, skulptoriaus sielos gelmes.Iliustruota Orvido sodybos Salantuose nuotraukomis, fotografuotomis įvairiais metų laikais.Prekinis ženklas: Kronta

„Berlynalijos“   – tai savotiška Rolando Rastausko kelionė bičiulio Remigijaus Treigio pėdomis. 2003 m. vykęs kultūrinių mainų projektas „21 diena Berlyne“įamžintas neįprasto žanro – fotoeseistikos – knyga, kurios intriga – dviejų menų sintezė. Apie šį dviejų menininkų projektą kultūrologas Jurijus Dobriakovas sakė:„Albumas – ne dienoraštis apie kelionę į mažai žinomą miestą. Jame nėra egzotikos, o kažkas daug įdomesnio. Galbūt tai yra pasakojimas apie kone kiekvieną daugiasluoksnį pasaulio didmiestį.Berlynas – puikus objektas tokiems tyrinėjimams. Ši knyga – kaip instrukcija, kaip galima atvažiuoti į miestą ir vaikščiojant po jį pačiam pasiruošti to miesto istorijos ekstraktą. Be laiko ir tikslios topografijos žymių. Skaitydami, vartydami bandykime kiekvienas atrasti savo Berlyną.“Vaikštūnai yra abu „Berlynalijų“ autoriai – XIX amžiaus pabaigos bastūnų palikuonys, „dreifuojantys“ po naująjį Berlyną. Tai keisti personažai – būdami pašaliečiai, jie mato…

Antroje knygoje Dalia Staponkutė tęsia gyvenimo kelionės temą, pradėtą esė rinktinėje Lietumi prieš saulę. Šįkart nuo kultūrinių filosofinių apmąstymų autorė pasuka intymumo link. Tekstai kupini tikroviškų herojų su tikrais vardais ir tikrų įvykių su tikromis detalėmis. Penkios knygos dalys – tarsi penkios autorės gyvenimo kryptys ir vis kitokias asmeninio mito dėlionė. Į Lietuvą ir į Kiprą Dalia Stonkutė žvelgia kaip į dvi tėvynas – savo ir dukrų, – tačiau nei vienoje, nei kitoje nesijaučia atradusi save arba išsipildžiusi. Pamažu įsismelkia dar vienos – trečiosios – šalies nuojata ir iškylą naujo pasirinkimo klausimas.Prekinis ženklas: Apostrofa

M. Kuodytės knygoje „Stichijų akmenys“ pristatomi brangakmeniai – deimantas, obsidianas, perlas, koralas ir gintaras – išsiskiria tuo, kad jų visų atsiradimas siejamas su pagrindinėmis stichijomis – žeme, ugnimi ir vandeniu, ir jie visi prieš milijonus metų formavosi gelmėse, veikiami aukštos temperatūros, slėgio ir vandens. Vis dėlto autorei rūpi ne vien fizinės ir cheminės tauriųjų akmenų savybės, bet ir įvairių tautų mitai, apipynę šių nuostabių gamtos kūrinių gimimo paslaptį, ir jų istorija. Žmonės visada žavėjosi brangakmeniais ir jais išreiškė savo galią, puošėsi patys, sagstė valdžios simbolius, dovanojo kaip meilės ir palankumo ženklus, teikdavo ir tebeteikia jiems ypatingų maginių ir gydomųjų galių. M. Kuodytė atidžiai stebi pasaulines ir Lietuvos mineralogijos, gemologijos ir…

Algimantas Čekuolis yra iš tų žmonių, kurių unikalumą, ypatingumą ir svarbą Lietuvai suprasime tik tada, kai jų jau nebelieka. Ne pirmą kartą taip atsitinka istorijoje ir tai nėra didelė bėda. Svarbu – susitikti su Algimantu dabar, kol jis yra. O jis noriai ateina į kiekvieno mūsų namus – kiekvieną sekmadienį pasikalba su mumis iš televizoriaus ekrano. Bet ne savo nuomonę perša, o pateikia faktus. Nes būtent faktai, pasak Algimanto, yra svarbiausia. Nuomonę tegul susidaro pats žiūrovas.Žinoma, su Algimantu Čekuoliu galime pasikalbėti ir dažniau – per jo knygas. Tiesa, jų rašo labai mažai. Ši knyga – dešimtoji.Žurnalistė Loreta Paškevičienė  Net vaikystėje nekėliau sau mažų užduočių. Kažkur perskaičiau, o gal susapnavau: statyk…