Gintaras Grajauskas – žinomas poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas. Išleidęs šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei pjesių rinkinį. Eilėraščiai versti į anglų, vokiečių, švedų, rusų ir kt. kalbas, poezijos knygos išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje. Ši knyga siūlo keliauti į XIX a. Škotiją – į tą keistą ir žavų laiką, kai industrinė revoliucija persipynė su Viktorijos epochos drovumu. Tačiau tai ir pasakų Škotija, kurioje šalia realių personažų, tokių kaip vienas garsiausių pasaulio išradėjų Ričardas Trevitikas, padovanojęs žmonijai garvežį, puikiai jaučiasi drakonai, burtininkai ir kitos pasakiškos būtybės. Čia susitinka itin mandagus ir kiek naivokas riteris Tenksalotas ir senas elegantiškas drakonas misteris Kaindlis. Tenksalotas atvyksta į Škotiją…

Žymaus politologo, kultūros kritiko, filosofo, idėjų istoriko antroji aforizmų knyga, viena iš „tų rizikingų ir sunkių knygų, kurios pasmerkia autorių balansuoti tarp filosofijos ir literatūros. Po Mažojo patirties žemėlapio (2010) supratau, – rašo Leonidas Donskis, – kad dabartiniais laikais grynojo ar klasikinio aforizmo formoje išsitekti neįmanoma – žinoma, jei nesi epigonas ar grafomanas ir jei mėgini surasti savo individualią kalbą, jos pulsavimą, pauzes ir tylą.“ Ši knyga – ne vien „grynųjų“ aforizmų rinkinys, tai ir filosofinių apmąstymų, įdomių ir gilių įžvalgų politikos, meilės, literatūros, meno temomis raiška. Kai kurie tekstai neišvengiamai pailgėja ir virsta minties fragmentais, trumpais pasakojimais, savotiškomis trūkinėjančiomis esė arba variacijomis kitų autorių temomis. Tokias įvairių formų variacijas…

Žinoma dailininkė šioje knygoje debiutuoja kaip susidomėjusi ir angažuota kalbintoja, išsiskirianti gebėjimu smelktis į kalbinamų vyrų veiklos, kūrybos, pažiūrų esmę, pastangomis atskleisti pašnekovo kitoniškumą, ryškia pilietine laikysena. Dėl to pokalbiuose iškyla ir asmenybės, ir problematiškas mūsų laiko vaizdas. Pokalbių ciklas buvo spausdinamas žurnale „Kultūros barai“ 2003–2006 m.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Linksmi pasakojimai apie įvairius nutikimus (ne visada linksmus) Dzūkijos kaimuose ir miškuose, Lietuvos miestuose. Pirmas skyrius parašytas tarmiškai. Veikėjai – vyrai, moterys, vaikai (dzūkai ir lietuviai), žiogai ir tigrai, vilkai ir avys, kurmiai ir angelai.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Trumpoji proza. Serija „Pirmoji knyga“ Apsakymai, kuriuos pavadinti istoriniais būtų teisinga, bet – per siaura. Apsakymai, kuriuos pavadinti psichologiniais irgi būtų teisinga, bet irgi – per siaura. Tai ir kuria unikalų Tomo Vaisetos prozos stilių, kuriame susikerta intymiausi žmogaus išgyvenimai, slapčiausi kompleksai, tragiškiausios patirtys, fantasmagoriškiausios vizijos ir istoriniai įvykiai, kiekvienam pažįstami ir atpažįstami – iš knygų, iš tėvų ir senelių pasakojimų, iš asmeninės patirties. Taip žmoguje atsispindi epochinės istorijos slinktys. Šiandieninės lietuvių kūrybos kontekste debiutanto proza atrodo esanti iš esmės kitoniška.Rašytoja Renata Šerelytė teigia, kad komisija šiais metais dėl laimėtojo apsisprendė be ilgų ginčų ir diskusijų: „Autorius iš kitų neabejotinai išsiskiria savo teksto filologine kultūra, žodžio valdymu, savita teksto kompozicija ir stilistine…

Šiuo trumpų sakmelių rinkiniu autorius tęsia 1968 m. pradėtą dialogą su vaikais. Visos aštuoniolika jo knygų su paties pieštomis iliustracijomis įkvėpimo sėmėsi iš lietuvių liaudies žodinės (ir ne tik) kūrybos, nes liaudies sukurta literatūra, anot autoriaus, yra ypatinga gebėjimu sujungti tai, kas žemiška, su tuo, kas dangiška, dvasinga, fantastiška, šių dviejų pasakojimo būdų santarvė pilniausiai (ir meniškiausiai) atskleidžia mus supančio pasaulio įvairovę ir prigimtinius gamtos kūrinių bruožus, jų nekintamumą. Taigi su augalais, paukščiais, žvėrimis, naminiais gyvūnais sakmelės kalba kaip su broliais, tėvais ar motulėmis – šis gebėjimas sužmoginti gamtą yra giliai filosofiškas, sklidinas užuojautos mažesniems mūsų broliams.Leonardo Gutausko sakmelėse karvelis prabyla žmogaus balsu ir pataria jaunikaičiui, kaip šis galėtų užkopti į stiklo kalną. Tokiu kalbėjimu vaikas skatinamas fantazuoti,…

Nekukliai šyptelime sakydami, kad Andriaus Užkalnio pristatyti tikriausiai jau nereikia. Daugelis skaitytojų spėjo pamėgti plačiai pagarsėjusią knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Todėl DĖMESI O, Andriaus Užkalnio draugai, priešai ir pakeleiviai, PRISTATOME naujus šmaikštaus ir negailestingo, bet visuomet pastabaus publicisto pasakojimus ir minčių apybraižas, nerūpestingai sugulusias į vientisą kelionių dienoraštį – nepralenkiamo keliautojo užrašus. „Kelionių istorijos“ mena legenda tapusius žurnale „Istorijos“ spausdintus Andriaus Užkalnio straipsnius. Visi jie paties autoriaus iš naujo peržiūrėti ir išplėsti, kai kurie rašiniai niekur iki šiol nepublikuoti. Nuo Jerevano iki Dubajaus, nuo Niujorko iki Venecijos skaitytojas vedamas apdulkėjusiomis gatvėmis ir plukdomas tolimais vandenimis. Autoriaus žaidimų aikštelė – visas pasaulis. Tad lieka jums palinkėti gerų…

Ryškios takoskyros tarp straipsnio ir esė šiuose tekstuose nėra. Vienuose, anot autoriaus, labiau rūpėjo literatūrologija ir kritika, kituose – kūrybos filosofija, literatūra „be krantų“. Skaitytojai, besidomintys lietuvių literatūros raida, aptiks aptartą beveik visą XX-ojo amžiaus mūsų literatūros procesą – pradedant Igno Šeiniaus „Vasaros vaišėmis“ bei „Kupreliu“, baigiant Petro Dirgėlos epo „Karalystė“ pirmųjų tomų tyrinėjimais.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla