2008 metais leidykla išleido pirmojo Lietuvoje žurnalistinės dr. Vinco Kudirkos premijos laureto Bernardo Aleknavičiaus trilogijos „Neblėstančios akimirkos“ pirmąją dalį „Žemaičių žemės rūpintojėliai“. Ši knyga šiltai buvo sutikta skaitytojų, o leidinys „Tarp knygų“ (2009 kovas) rašė: „Pastebėta, kad knyga pakeri tyla ir dvasiniu švytėjimu, atsiskleidžia paties autoriaus vidinius išgyvenimus bei didelę meilę savo darbui, kurį jis dirbo niekeno neprašomas ir paslapčia nuo to meto sovietų valdžios. (…) Lietuvai autorius suteikė tokį brangakmenį, kurį būtų galima padėti į sovietmečiu menininkų retai pildytą Lietuvos meno ir kultūros stalčių.“ Šia dvasia parengta ir nauja B. Aleknavičiaus „Neblėstančios akimirkos“ trilogijos dalis „Kelionė. Einu per Lietuvą“. Į skaitytoją įžangoje autorius prabyla: „Mes neišsaugosime ateities, jeigu neprisiminsime…

Poetės, prozininkės, vertėjos, literatūros mokslininkės, Vilniaus universiteto profesorės Birutės Baltrušaitytės-Masionienės (1940-1996) kūrybos rinktinė. Ją sudaro esė apie knygą, eilėraščiai iš jau publikuotų rinkinių ”Upių pradžioj” (1982), ”Žolynų prieglaudoj” (1980), ”Šuliniai” (1986), ”Lietuvninkų ir prūsų žemėj” (1991), neskelbti eilėraščiai iš paskutiniojo rankraščio. Rinktinės pabaigoje – ištraukos iš B. Baltrušaitytės-Masionienės dienoraščių.Prekinis ženklas: Žara

2012 m. „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtojo knyga. Šios knygos tekstuose esama fantasy ir brutalaus natūralizmo, kultūrinės ir pseudoistorinės Lietuvos, Paryžiaus ar Klaipėdos kasdienybės draiskanų fiksavimo. Savotiška skaitytojo provokacija – dabarties personažų egzistencijos banalumas, drungnosios gyvensenos graužatys.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Dvi neskelbtos apysakos iš žinomo rašytojo V. Rimkevičiaus (1930−1991) kūrybinio palikimo. Abiejų apysakų centre − ypatingi atsitikimai. Keistuolį, klaidžiojantį po Vilniaus senamiestį, krisdamas sužeidžia atitirpęs ledo luitas. Sužeistasis ligoninėje teištaria žodį „Indra“ ir netenka sąmonės. Tolesnis pasakojimas grindžiamas blėstančios sąmonės vaizdais („Nežinomieji“). Antroji apysaka supina jūrų kelionės vaizdus ir atsitikimą Girėnų kaime − čia gimsta rudas kūdikėlis, kuris tą pačią dieną pradeda skustis barzdą, it šakaliukus svaido rąstus, glumindamas kaimynus ir tarybų valdžią. Tokia nuotaikinga menine kalba (paantraštė − „Istorija su dzinguliukais“) čia prabylama apie tragiškąjį pokarį.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Dalios Teišerskytės meilės laiškai.Prekinis ženklas: Gabija

 XX a. lietuvių literatūros klasiko Antano Vaičiulaičio kūryba gerai žinoma skaitytojams, tačiau jo kelionių aprašymai tebėra nepelnytai primiršti.Rinkinys „Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio“, pirmą kartą pasirodęs 1937 m., panašaus pobūdžio publikacijų sraute tapo išskirtinio literatūrinio stiliaus pavyzdžiu.Į knygą sudėti tekstai apie prieškario Italiją, Prancūziją ir kitas šalis išsiskiria ne stebėtojo retorika, bet jausmingo lyriko žodžiais. Visa, kas pamatyta ir išgirsta, įskaitant ir sutiktų istorinių asmenybių pasakojimus, papildoma gausiomis enciklopedinėmis žiniomis, perteikiama meniškai ir skoningai. Kelionių įspūdžiai paverčiami novelėmis – tarsi poezija prozoje.Šis knygos leidimas papildytas Lietuvos ir išeivijos periodikoje skelbtais A. Vaičiulaičio kelionių aprašymais.Knyga – puiki galimybė kartu su A. Vaičiulaičiu leistis į kelionę po praeities Europą, Ameriką, išvysti tai,…

Šiame tome spausdinamos apysakos ir apsakymai iš anksčiau išleistų dviejų rašytojo knygų „Pašiurpo mano velnias“ (Londonas, 1974) ir „Vasaros vidudienis“ (Chicago, 1979). Čia tik pirmieji trys kūriniai vaizduoja XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvą, visi kiti – išeivijos (JAV) gyvenimą. Tai sunkus darbas anglių kasyklose, mirtini pavojai, skurdas, pavydas, troškimas pralobti, kai nepaisoma ne tik moralės, bet ir savisaugos. Veikėjų charakteriai spalvingi, intriga paprastai pinama labai išradingai, nevengiama absurdiškų, o kartais ir makabriškų epizodų (apysakoje „Lygal“ įgėrę draugai mėgina pavažinėti nuo kalno rogutėmis žuvusį bičiulį). Dažname iš šių kūrinių autorius pasiekia didelės meninės įtaigos. Kalboje apstu liaudiškų intonacijų, tarmybių, primirštų senų žodžių ir posakių, žargonizmų. Vartodamas angliškas lietuviškų vardų ir pavardžių…

Jurgos Ivanauskaitės personalinėje parodoje „Angelariumas“ (2005) kartu su paveikslais buvo eksponuota instaliacija, kurioje, be kitų objektų, kabojo autorės kurtais maldų tekstais ranka išrašyti „Marškinėliai angeliškiems sapnams sapnuoti“ (vėliau jiems prigijo „Angelo rūbo“ pavadinimas). Šie tekstai ir spausdinami knygoje. Tai improvizuotos maldos už save ir mylimus žmones, kreipimaisi į Angelą Sargą ir kitas dangiškas esybes. Jas kartu su autore gali kalbėti kiekvienas – už save, savuosius ir visą pasaulį, o kartu per jas įkvėpti svaigaus dangaus sferų oro. “Angelo rūbas” skirtas Jurgos Ivanauskaitės 50-osioms gimimo metinėms. Tekstą spaudai parengė Jurga Užkurnytė, dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.Prekinis ženklas: Tyto alba