Vieno žymiausių italų XX amžiaus rašytojų Italo Calvino (1923–1985) kūryba laikoma postmodernios Vakarų Europos literatūros etalonu. Rašytojo kūrybinis kelias prasidėjo neorealizmo stilistika, jis išbandė įvairiausias rašymo metodikas bei stilius: maginį realizmą, metafikciją ir t.t Calvino potraukis realybę transformuoti į pasaką geriausiai atsispindi trijuose romanuose, sujungtuose į trilogiją „Mūsų protėviai“. Šių romanų pagrindiniai veikėjai yra „mūsų protėviai”, nes jie egzistuoja tiek metaforine, tiek chronologine prasme ankstesniame nei skaitytojo laike. Šie personažai yra fantastinės gerosios ir blogosios kiekvieno žmogaus pusės projekcijos – fikcinės žmogiškųjų savybių, baimių ir susvetimėjimo reprezentacijos.Prekinis ženklas: Baltos Lankos

Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos. Netolima ateitis. Gileado respublika. Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti…

Pats žinomiausias ir populiariausias Marijos Matiós romanas „Saldžioji Darusia” pagrįstai yra pavadintas „tragedija, tolygia XX amžiaus istorijai”, o pati Darusia – „beveik bibliniu personažu”.Šioje „Trijų gyvenimų dramoje” nėra nieko vienareikšmiško: nei veikėjų, nei aplinkybių, nei atomazgų. Romane nerasime epochos masto žmonių ar įvykių, teigiamų ar neigiamų herojų, tačiau, kaip tvirtina kritikai, „skaitai šią knygą – ir skauda širdį”.„Kai Darusia įbrenda iki juosmens vandenin arba iki kryžmens įsistoja iškaston duobėn – ji ieško ne šilumos, o pagalbos savo galvai. Lenda vandenin arba žemėn neilgam – tik tol, kol ugnis paliks maumenį. Tačiau jeigu ji šitaip, kaip tėtis, pagulėtų šaltoje žemėje metų metus, turėtų ieškoti šilumos.Štai ir dabar tėčio balsas pasakė, kad…

„Šėtoniškos eilės“ – išmintinga knyga apie gėrį ir blogį. Teroristams susprogdinus lėktuvą lieka gyvi du aktoriai – Džibrylis Farišta ir Saladinas Čamča. Krisdami iš dangaus jie virsta gyvais angelo ir velnio simboliais, tačiau tik jiems vėl atvirtus žmonėmis tampa aišku, kuris yra angelas, o kuris šėtonas.Religinių simbolių ir metaforų gausus romanas turi ne tik moralinę, bet ir politinę prasmę. Knygos autorių skaudina Indiją niokojantys religiniai konfliktai, priešprieša tarp Rytų ir Vakarų kultūrų, ribota individo laisvė būti savimi.Bene garsiausias Salmano Rushdie romanas „Šėtoniškos eilės“ atskleidžia išskirtinį rašytojo talentą, skatina pamąstyti apie XX a. kultūrų santykius ir politinius įvykius.Prekinis ženklas: Sofoklis

Priimkite mūsų nuoširdžią užuojautą dėl neseniai patirtos netekties. Mūsų biuras tvarko velionės ponios Evos dʼOrsi palikimą ir mūsų pareiga jums pranešti, kad jos testamente jūs paminėta kaip pagrindinė paveldėtoja.Netikėtas laiškas apverčia Greisės Monro gyvenimą aukštyn kojomis. Jame pranešama, kad jauna moteris tapo pagrindine Evos d‘Orsi paveldėtoja. Tačiau Greisė nė nenumano, kas toji Eva d’Orsi. Taip prasideda stulbinanti istorija. Nepažįstamos moters palikimo priimti negalinti Greisė vyksta į Paryžių. Tačiau ji net nenutuokia, kad kelionė, suteikusi progą atsiriboti nuo neištikimybe įtariamo vyro, nuves į paslaptingą kvepalų pasaulį ir atskleis širdį virpinančią paslaptingos geradarės, ypatingos moters, pakerėjusios Niujorko ir Paryžiaus aukštuomenę, likimą. Svaiginanti gija tarp nenuilstančio Niujorko ir prabanga dvelkiančio Paryžiaus, kvepalai, aistra ir neužmirštama…