Vladimiras Tarasovas (g. 1947) – vienas talentingiausių pasaulyje laisvojo džiazo meistrų, perkusininkų ir kompozitorių. Su laisvojo džiazo trio GTC (Večiaslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas) ir bendradarbiaudamas su muzikos pasaulio garsenybėmis, V. Tarasovas įkūrė džiazo mokyklos pagrindus Lietuvoje. V. Tarasovo muzika skamba ne tik koncertų salėse, bet ir teatre, kine, jis kurią vizualinį meną ir intermedijas, performansus ir instaliacijas. Albumas „Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo“ – apie Vladimirą Tarasovą, džiazo kūrėją ir garso bei vaizdo instaliacijų autorių. Knygoje publikuojami įžymių muzikos ir meno kritikų straipsniai apie V. Tarasovo kūrybos kelią. Albume – daug pastaraisiais metais sukurtų instaliacijų. Pačioje albumo pabaigoje pateikiama ne tik išsami diskografija bei bibliografija, bet ir naujausių parodų bei renginių sąrašas. VLADIMIRAS TARASOVAS – M+M Taip ir yra. Viena vertus – jis menininkas, kita vertus – mediatorius. Jo mediacinė veikla, žinoma, daug platesnė, bet aš apsiribosiu tepaminėdamas faktą, kad jis padėjo komunikuoti seminonkonformistinei lietuvių dailei su undergroundine tuometinės Rusijos daile. Volodia vienintelis Vilniuje turėjo solidžią tos dailės kolekciją, kurioje buvo Iljos Kabakovo, Eriko Bulatovo, Fransisko Infantės, Olego Čiuikovo ir daugelio kitų kūriniai. Kolekcija buvo prieinama apyplačiam lietuvių dailininkų ir kitų mūsiškio dailės pasaulio atstovų ratui, o itin dažnai lankydamiesi jo namuose tuos darbus, be manęs, regėdavo Valentinas Antanavičius, Eugenijus Cukermanas, Algimantas Kuras ir t. t. Dar daugiau žvilgsnių ją pamatė 1988 metais, kai V. Tarasovas eksponavo 40 autorių darbus tuometiniuose Parodų rūmuose. Beje, tiek aš, tiek kiti kaip tik Volodios bute susipažinome ir su Vilniun atvykusia neoficialiosios rusų dailės didžiausia žvaigžde – pačiu Ilja Kabakovu… Į mūsiškę dailės sąmonę Tarasovas, aišku, įnešė savo indėlį ir kaip menininkas. Jis buvo vienas pirmųjų, pademonstravęs mums „gyvai“, kas yra garso ir vaizdo instaliacija. Lig šiol puikiausiai prisimenu tą itin specifinį įspūdį, kurį patyriau 1996 metais Šiuolaikinio meno centre kontempliuodamas jo kūrinį „Vandens muzika“… Ak, smagiai jame jungėsi pilka šviesa su vandens lašų kapsėjimu, sovietinės tikrovės atmosfera su šiuolaikiška meno forma! Iš naujesniųjų jo darbų ne vieną sielą, neabejoju, sujaudino taip pat garso ir vaizdo instaliacija, sukurta 2003 metais. Ji pavadinta „Šechina“ ir siejasi su žydų kultūra… Kol rašiau šias…
Prekinis ženklas: Baltos Lankos
‹
›
×