Nedideliame Konerio miestelyje Džordžijos valstijoje Darsė ką tik pradėjo lankyti paskutinę vidurinės mokyklos klasę; jos vyresnioji sesuo Adelė vaikšto į šokius karinėje bazėje; o jų motina prižiūri puikų, didžiausią ir gražiausią visame miestelyje sodą.Eina 1974-ieji, ir šalis deda didžiules pastangas nutraukti Vietnamo karą. Tačiau Darsės pasaulis negrįžtamai pasikeičia jos motinai nyvukus į Atlantą atlikti tyrimų. Diagnozė sunki – krūties vėžys.Darsė nepaprastai trokšta pasikalbėti su mama apie daugelį dalykų – apie karą ir apie tai, kas ištiko jame dalyvavusius kareivius; apie tai, kokius jausmus ji puoselėja sunkaus būdo naujokui mokykloje, tačiau negali. Ji atranda prieglobstį mamos sode. Čia mamos pasodintos gėlės jos dėka skleidžia žiedus.Prekinis ženklas: Dajalita

Vienintelė tikra doktrina visai paprasta. Ji kyla iš meilės vienas kitam. Andreï Makine (Andrejus Makinas; g. 1957 m.) – prancūzų rašytojas, gimęs Sibire. Prancūzės emigrantės anūkas jau dvidešimt penkerius metus gyvena Paryžiuje, rašo prancūziškai ir yra pirmas rusas, gavęs solidžiausią Prancūzijos literatūrinę Goncourt‘ų premiją už romaną „Prancūziškas testamentas“. Autoriaus knygos išverstos į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų. Andreï‘us Makine‘as visuomet saugojo savo jaunystės paslaptis, tad „Trumpų amžinų meilių knyga“  skaitytojams galbūt praskleis jo paslapčių skraistę. Šiame romane rašytojas pasakoja iš pirmo žvilgsnio nesusijusias aštuonias jaudinančias meilės istorijas. Romano pradžioje dešimtmetis našlaitis įsimyli jauną jūreivio našlę, ir ši meilė nuskaidrina varganą berniuko būtį. Knygos pabaigoje ne kartą nudegęs pasakotojas jau išmokęs be paaugliškos egzaltacijos…

Kadaise stiprios, tvarios Jundzilų giminės šeimos silpnėja, irsta, patiria hedonistinio gyvenimo būdo džiaugsmus ir tragizmą. Vienišėjantys žmonės blaškosi, ieško išeities veiksmais, kurių absurdiškumo (ir linksmumo!) protu neįmanoma suvokti. Novelės subtiliai narplioja vyrų ir moterų santykius, nulemiančius gyvenimo kokybę, naujus iššūkius žmogaus prigimčiai ir išlikimui.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Aleksis Filding, iš Anglijos atvykusi į Kretą, savo motinos gimtinę, netikėtai atranda Spinalongą – dabar jau nebegyvenamą salą, tačiau iki šiol išsaugojusią buvusios raupsuotųjų kolonijos pėdsakus. Aleksis čia sutinka ir netolimos praeities liudininkus, menančius ne tik Spinalongos pasmerktųjų kančias, bet ir su jomis susijusią merginos giminės istoriją, taip rūpestingai slepiamą jos motinos Sofijos. Kokius jausmus išgyveno Aleksis prosenelė, kai ją, atskirtą nuo dviejų dukterų, į amžinojo įkalinimo vietą valtele plukdė mylimas vyras? Ką išgyveno įkandin prosenelės ten pat plaukusi viena iš jos dukterų?.. Netgi Aleksis motina Sofija savo sieloje nešioja piktos lemties žymę – tik jau ne raupsų, o klaikios savo tėvų šeimyninės dramos, išdavystės ir keršto paliktą pėdsaką… Ši…

Trečiojoje Suzanne Collins Bado žaidynių dalyje „Liepsnojantis įtūžis“  liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų –  12-a apygarda  subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis. Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku – sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių… Tad kaip baigsis šis sukilimas?  Ar Ketnė sutiks vykdyti prezidentės Koin valią?…