Knygos autorius, buvęs Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, antisovietinės ir antinacistinės rezistencijos dalyvis, liečia skaudžią žydų genocido, lietuvių-žydų santykių problemą, pateikia ilgus lietuvių, žydų gelbėtojų sąrašus.Prekinis ženklas: Versus aureus

Jau šimtmetis, kai ištisi Lietuvos istorijos tarpsniai ir Vilniaus paveldo klodai, perfrazuojant istoriką A. Šapoką, yra atiduodami „svetimiems”. Šiandien yra įvykę didžiulių permainų suvokiant, kas yra Vilnius, kas yra Lietuva ir kas jos istorijoje yra „svetimi”. Šias permainas nulėmė ne tik naujos istorijos mokslo ar paveldosaugos idėjos – svarbiausia permainų skatinamoji jėga buvo pati nepriklausomos Lietuvos būtis bei jos atsivėrimas Europai ir pasauliui. Ši atvertis visų pirma ir skatina naujai pamatyti Vilniaus paveldą. Šioje straipsnių rinktinėje siekiama suvokti istorinius Vilniaus raizgynus, daugialypį ir daugiakultūrį miesto paveldą. Tai reikalinga, jeigu norime, kad visas šis Vilniaus palikimas taptų savas, modernios lietuviškos tapatybės savastimi, neatsisakant ieškoti tiesos ne tik apie datas, įvykius ir…

Monografijoje pateikiamas daugiaplanis lietuviškosios nomenklatūros vaizdas vėlyvuoju sovietmečiu. Nomenklatūra nagrinėjama tarpdisciplininiu požiūriu ir kaip politinio režimo subjektas, ir kaip svarbus sociokultūrinis reiškinys. Aptariant partokratų, technokratų ir kultūrininkų linijas bandoma įvertinti, kokį santykį vietinė nomenklatūra turėjo su centru ir pačia sovietine sistema, kiek ji buvo ir galėjo būti orientuota į politinius bei socialinius pokyčius 8-9-ajame dešimtmetyje. Darbe papildomai taikoma antropologinė analizė padeda atskleisti tam laikotarpiui būdingą valdymo rutiniškumą, socialinius įpročius ir vartojimą. Gilinantis į sovietines biurokratijos kasdienybę išryškėja nomenklatūros laviravimo, vietininkiškumo ir ryšių dominavimo prieš procedūras ( formalias taisykles) aspektai. Prekinis ženklas: Lietuvos istorijos instituto leidykla

Ketvirtoji „Lietuvos istorijos“ knyga „Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m.“ skirta esminių Lietuvos visuomenės ir valstybės permainų laikotarpiui. Pusantro šimto metų laiko tarpas yra gana ilgas, bet drauge ir vientisas, tad įmanoma jį suvokti kaip vieną epochą. Knygos autoriai siekia apibūdinti svarbiausius šio istorinio laikotarpio bruožus, aprėpti tautų, visuomenės grupių, individų, dvasinės ir materialinės istorijos visumą, atskleisti Lietuvos valstybės sandaros ir politinių struktūrų kitimą, jos tapsmą Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir šios etnokonfesine bei kultūrine prasme dvinarės bendrijos žengimą į vakarietiškos krikščioniškosios Europos erdvę. 1386–1529 m. datomis pažymėtas istorijos tarpsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės gyvenimą atnešė tiek daug naujovių, kad gali būti pavadintas visa apimančių pokyčių…

Lietuvos kelių istorijos apžvalga, nuo Gintaro kelio iki šių dienųPrekinis ženklas: Ex Arte

Kultūros, filosofijos ir meno instituto Komparatyvistinių kultūros studijų skyriaus, Lietuvos žydų kultūros centro bei Civilizacijų ir kultūrų komparatyvistinių studijų centro parengta pirmoji tęstinės serijos Lietuvos žydų kultūros tyrinėjimai knyga yra kompleksinis ir tarpdalykinis žydų tautos ir Lietuvos žydų kultūros tyrimas. Daugelį šimtmečių – nuo LDK iškilimo laikų – besikeičianti Lietuvos valstybės teritorija buvo vienas pagrindinių pasaulyje žydų kultūros sklaidos centrų, kuriame išsirutuliojo turtingos judaizmo tradicijos ir savita litvakų kultūra, palikusi ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinės kultūros istorijoje. Knygoje įvairių mokslinio pažinimo sričių specialistų straipsniuose aptariamos svarbios žydų ir litvakų kultūros sritys.Prekinis ženklas: Kronta

Ši metodinė priemonė yra skirta supažindinti studentus su Lietuvos istorijos mokslo raidos problemomis ir istoriografija. ypatingas dėmesys skiriamas profesionalios Lietuvos istoriografijos atsiradimo ir formavimosi procesui XIX ir XX a., nes šiais amžiais istorijos mokslas kaip atskira disciplina įsitvirtino europos ir pasaulio akademinėse institucijose, atsirado tyrimų centrų, istorijos rašymas ir tyrimai tapo masiniu reiškiniu. Studijų procese analizuojami žymiausių Lietuvos istorikų tekstai, jų istorijos mokslo samprata. kurso tikslas – pateikti studentams Lietuvos istorijos mokslo raidos interpretaciją ir padėti susidaryti jos ne tik chronologinę, bet ir probleminę sampratą. Metodinę priemonę sudaro devynios pagrindinės temos su nedidelės apimties įvadais, seminarų klausimais ir užduotimis, taip pat literatūros ir šaltinių sąrašu.Prekinis ženklas: Edukologija

 Prekinis ženklas: Lietuvos istorijos instituto leidykla

Pirmą kartą, ištisai išvertus iš lenkiško rankraščio originalo, skelbiama Vincento Juzumo (1819-1901) Žemaičių vyskupijos istorija (1899 m.), kurios originalus pavadinimas Medininkai, arba senosios Medininkų ar Žemaičių, vyskupijos aprašymas. Tai vienas reikšmingiausių ir iki šiol pats plačiausias tekstas apie šios vyskupijos istoriją, kurioje autorius remiasi ir net polemizuoja su ankstesniais vyskupijos istorijos tyrinėtojais Motiejumi Valančiumi ir Benediktu Smigelskiu, taip pat kitais XIX a. istorikais. Juzumo parengta Istorija nebe padrika, pradedama pagonybės laikų aprašymu, baigiama XIX a. realijomis. Aptariamos institucijos (vyskupo, kapitulos, seminarija) ir parapijos, kurios sugrupuotos pagal jų priklausomybę Raseinių, Telšių, Šiaulių, Panevėžio ir Kauno pavietams. Parapijų istorijų aprašymai papildomi pasakojimais apie tų kraštų ypatybes: didžiausias upes, miškus, ežerus, žemės derlingumą,…