Nedažnai atsiranda knygų, kurios sudrumsčia nusistovėjusias tiesas, papasakodamos jau pažįstamą istoriją labai nepažįstamu balsu. „Vilnius: klajūnų miestas“, parašyta Laimono Briedžio, yra kaip tik tokia knyga. Ji atskleidžia Vilniaus istoriją žvelgdama svetimųjų akimis. Autorius meistriškai laviruoja gyvoje miesto istorijoje nuo pat jo legendinės pradžios – Didžiojo kunigaikščio Gedimino sapno, iki šiuolaikinių problemų – gyventojų migracijos, tačiau nesirenka tradicinių istorijos tyrinėjimo būdų. L. Briedžio knygoje Vilniaus istoriją pasakoja klajūnai – keliautojai, kurie užklydo į miestą savo gyvenimo kelionių metu. Panaudodamas kitataučių balsus, Briedis iškelia Vilnių iš tradicinio nacionalinės istorijos konteksto ir perneša prie Europos širdies. Šis netikėtas požiūris atskleidžia dar neregėtus miesto veidus, ir išplaukia revoliucinga Europos istorijos ir atminties interpretacija: Vilnius…

Naujai papildytoje Alfonso Motuzo mokslo monografijoje ”Kryžių kalnas: istorija, apeigos, muzika” pristatoma kultūros istorijos, etnologijos ir etnomuzikologijos mokslų tyrimų kontekste surinkta medžiaga apie Kryžių kalno aplankymo pamaldumo praktikos ypatumus Lietuvoje, istorinę kilmę, apeiginius papročius ir jų kilmę bei sąlyčius su Kryžių kalnu, esančiu Lenkijoje. Atlikto tyrimo išvados pagrindžia monografijos pradžioje iškeltą hipotezę, kad Lietuvos Kryžių kalno aplankymo pamaldumo praktikos ištakos yra žuvusiųjų ir mirusiųjų atminimo (paminėjimo) ir pagerbimo vieta.Skiriama 2014 m. balandžio 27 d. palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbimui šventuoju atminti.Prekinis ženklas: Mintis

„Žmonės paprastai mėgsta autentiką, savianalizę ir pikantiškas istorijas. Tačiau senų istorijų, ypač nelengvų, be to, daugiau ar mažiau analitinių parašymui dabar dar sunku prisiversti – juolab jog varganos sovietmečio istorijos mokslo padėties niekaip nepristatysi kaip aprioriškai šiltos ir komiškos basakojės vaikystės išdaigų, iš kurių gali tik atlaidžiai nusijuokti, – ideologiniai primesto istorijos tyrimo metodai ne vienam apkartino gyvenimą ir tie atsiminimai gana slogūs ir sunkūs. Ne vieną stabdo gal ir tai, jog šiandien bandyti nagrinėti 1987–1990 metų istorijos mokslo situaciją atrodo ir per anksti esant daryti, – dar nedidelė laiko distancija skiria mus nuo tų ypatingos svarbos savai tautai ir valstybei įvykių.Besiruošiant ką nors apie tai rašyti vis ateidavo mintis,…

V. Suvorovas pirmoje „Paskutinės respublikos“ knygoje pateikia vis dar intriguojantį klausimą: kodėl Sovietų sąjunga pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą? Autorius pradeda nuo minčių apie Pergalės paradą Maskvos Raudonojoje aikštėje, randa įdomių sąsajų tarp Hitlerio atėjimo į valdžią bei Sovietų sąjungoje Lenino ir Stalino puoselėtos pasaulinės proletarinės revoliucijos idėjos, sugriauna įsigalėjusią nuomonę apie Sovietų sąjungos nepasirengimą karui ir pažeria dar daug originalių, kandžių ir taiklių pastabų, kurias įtikinamai išplėtoja.  Prekinis ženklas: Mintis

Šiame leidinyje publikuojami dviejų nedidelių Pietų Lietuvos magdeburginių miestų – Lazdijų (1597-1772 m.) ir Simno (1625-1792 m.) – dokumentai, atskleidžiantys šių miestų savivaldaus gyvavimo laikotarpį. Leidinyje skelbiami 82 dokumentai, dauguma paimti iš Lietuvos Metrikos, Lazdijų vaito, Smolensko vaivadijos žemės teismo, Trakų pilies teismo knygų. Tai valdovų privilegijos dėl Magdeburgo teisių suteikimo, jų patvirtinimo, privilegijos vaitams, miestiečiams, bažnyčioms, špitolėms, žydams, taip pat miestiečių bylos su seniūnais, 1765 m. miestuose gyvenusių žydų registrai, 1738 m. Simno miesto inventorius ir kiti dokumentai. Tad šis rinkinys yra savotiška dviejų miestų savivaldos istorijos ”chrestomatija”, atskleidžianti įvairius miestų teisinius, ekonominius, demografinius, socialinius, etninius, konfesinius ir kasdienio gyvenimo aspektus bei atspindinti daugelį anuomet Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykusių…

Monografijoje tyrinėjamas 800–1200 m. po Kr. laikotarpis. Jis pasižymi progresyvia ūkio raida, gentinių bendruomenių branda, pokyčiais visuomenėje, politinių vadysčių atsiradimu. Tai laikotarpis, paženklintas intensyviomis tarpgentinėmis interakcijomis ir ryšiais su kaimynais Baltijos jūros baseine, rytinės Baltijos gyventojų susidūrimu su Šiaurės ir Vakarų Europos kultūra.Monografijoje, remiantis archeologijos duomenimis, tyrinėjamas krašto apgyvendinimas, gyvenamieji kompleksai ir kultūrinis kraštovaizdis, žmonių būtis, gamybinė veikla ir buitis, regioniniai kultūriniai skirtumai, genčių teritorijos, tarpgentiniai santykiai, galios centrų ir regionų formavimasis, ankstyvųjų miestų užuomazgos, ryšiai su kaimyniniais Baltijos jūros kraštais, visuomenės ekonominė ir socialinė stratifikacija, valstybės ištakos.Prekinis ženklas: Klaipėdos universiteto leidykla

Knygoje atskleisti likimai žmonių ir tautų, po Antrojo pasaulinio karo plūdusių per Europos vietovę, kadaise vadintą Rytų Prūsija. Keliaudamas po vaikystės šalį, Wolf von Lojewski beldėsi į daugybę durų. Daugumai tų, su kuriais jis susitiko, – tiek beprasmio karo nugalėtojams, tiek nugalėtiesiems, – likimas buvo gerokai žiauresnis nei jam. Visi pasakojo apie keistus savo gyvenimus, nes juos jungia bendra tėvynė: rusas pulkininkas, atstatęs Karaliaučiaus pilį, lenkas kompiuterių specialistas, išgelbėjęs nykstančią Rytprūsių pilį ir užmezgęs nuoširdžią draugystę su buvusiais savininkais, paskutinis vokietis Žalgiriuose prie Nemuno ir daugybė kitų. Su Siegfriedu Lenzu, didžiuoju Mozūrijos sūnumi, savo knygomis sukūrusiu nepamirštamų paminklų šiai šaliai, autorius keičiasi mintimis apie tėvynę ir istoriją.Gimė turininga, labai asmeniška…

Knygoje nagrinėjama Lietuvos valstybės kultūros politika A. Smetonos autoritarinio režimo metais – nuo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo iki Lietuvos okupacijos 1940 m. Valstybės kultūros politika atskleidžiama apžvelgiant Valstybių kultūros valdymo institucijų raidą, valstybinį kultūros finansavimą ir periodus, valdžios požiūrį į kultūros paveldo apsaugą ir „Naujosios Romuvos“ tautines kultūros modernizavimo programą bei kitas problemas.Prekinis ženklas: Lietuvos istorijos instituto leidykla

Knygoje ”Lietuvių šeima ir papročiai” nagrinėjama Lietuvos valstiečių ir miesto gyventojų šeimos istorija XIX-XX a., vestuvių, gimtuvių ir laidotuvių papročiai, dabartinės kaimo ir miesto šeimos socialiniai ir demografiniai bruožai, šeimos vaidmuo etniniuose procesuose. Šeima – tautos buveinė. Nykstant šeimai, nyksta tauta. Pasaulyje mažiau nei milijoną lietuvių šeimų. Kiekvienais metais jų skaičius ir dydis mažėja, nepaliaujamai blunka tautinis savitumas. Visoms negausioms tautoms pražūtinga ne tik depopuliacija, asimiliacija, bet ir tautinio savitumo praradimas atsisakant per šimtmečius šeimoje gyvavusių papročių ir tradicijų.Prekinis ženklas: Mintis

Istorikas pasakoja savo gyvenimo istoriją – taip atsitinka ne dažnai. Profesorius Edvardas Gudavičius vieniems yra žmogus, priminęs lietuviams, kad jie turi praeitį – įdomią, dramatišką, kartais kontroversišką. Kitiems jis – virtuozas analitikas, iš užuominų ir nuotrupų gebantis atkurti ir įprasminti istorinius procesus. Net tie, kam istorija nelabai įdomu, žino profesorių kaip „žmogų iš televizoriaus” – iškalbų, šmaikštų, nebijantį sakyti, ką mano. Toks jis yra ir šioje pokalbių knygoje: atviras, drąsus, kritiškas. Kas norės rasti neseno ir senesnio gyvenimo kasdienos, galės mėgautis detalėmis ir spalvomis. Kam rūpi Lietuvos kultūros istorija – susidurs su unikaliu liudijimu. Galiausiai, profesionalus praeities tyrinėtojas negalės apeiti dosniai pažertų teorinių įžvalgų.Smalsaus jaunesnės kartos istoriko Aurimo Švedo klausimai…