Eiti su meile – taip galima apibūdinti S. Vilimaitės kūrybinę nuostatą. Neišsišokant, suvokiant, kad visi esame „žodžio valgytojai“, kad kalba atvira visiems, tad poezijoje neturi būti valstybių sienų, kariaujančių pusių, varžybų – kuris kurį peršoks, užgoš spalvingesniu rūbu. Skaitytojas čia kviečiamas susimąstyti – kodėl bendrystės paieškos tokios skausmingos, kodėl kūrėjas priverstas eiti prieš visą pasaulį? Kas yra žodžio iškilmė? Niuansas, pagaunamas tik ypač jautria klausa ir įrašomas į tekstą-žemę, atsargiai reflektuojant, kas yra toji kalbos paslaptis ir kodėl mums vis dar reikia poezijos. Norisi pasakyti dar tiksliau – mums reikia tokios poezijos. Neringa MikalauskienėPrekinis ženklas: Gimtasis žodis
Verstas
Vytauto Rubavičiaus poezija, stovėdama lyg ir atokiau nuo tradicinių ir dabartinių lietuvių poezijos ”magistralių”, savitai papildo Lietuvos poezijos ”kelių žemėlapio” tinklą, nuvesdama į gal ne itin dažnai lankomas, bet dėl to nė kiek ne mažiau svarbias, įdomias ir mažai tyrinėtas ”dvasios vietoves”. Šiek tiek racionalus, filosofinis, dažnai į kalbą orientuotas kalbėjimas, grindžiamas kalbos struktūromis ir jų dekonstravimu, leidžia poetui prasiskverbti ir atskleisti pačioje kalboje užkoduotus ”būtovės slėpinius”. O tokiu kalbėjimu paradoksaliai aktualizuojamos istorinės ir dabarties realijos, taip pat jų prasmės. Tam tikru požiūriu Vytauto Rubavičiaus poetinę raišką galima buvo apibūdinti kaip postmodernią dar tada, kai ši sąvoka, bent jau mūsiškėje apyvartoje, nė neegzistavo. Nepaisant to, kad pastaraisiais metais Vytauto Rubavičiaus…
Rūmas virš bedugnės
Laimantas Jonušys žvelgia į literatūrą kaip į meno sritį, teikiančią ypatingą ir prasmingą malonumą. Šioje knygoje kalbama apie literatūros kaip meno ypatybes, jos funkcionavimą prieštaringų interesų apsuptyje. Antroje dalyje aptariama kai kurių žinomų rašytojų kūryba. Čia figūruoja tokie autoriai kaip Jamesas Joyce’as, Franzas Kafka, Samuelis Beckettas, Vladimiras Nabokovas, taip pat keletas lietuvių rašytojų. Šie tekstai yra įvairaus pobūdžio: straipsniuose pateikiama daug faktinės medžiagos, o eseistinės pakraipos rašiniuose dominuoja savitai įprasmintas įspūdis.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Apvalyk mane isopu…
Tai pirmoji poeto, prozininko, vertėjo prozos knyga (pirmasis poezijos rinkinys – „Spengia tylos kamertonai“, 2013). Savitos stilistikos novelėse ir etiuduose autoriaus dėmesys dažnai krypsta į egzistencinius dalykus, pabrėžiant žmogaus virsmą iš vieno būvio į kitą – iš žemiško chaoso ir sumaišties į nežemiškąją šviesą, kuri nuskaistina, išgrynina, apvalo. Tai ir yra simbolinis ap(si)valymas isopu (juozažole), kurį dar Senojo Testamento laikais naudodavo apeiginiams šlakstymams ir kuris išsiskyrė gydomosiomis savybėmis. Autorius stebina vingrios minties paradoksais, turtinga metaforų ir epitetų kalba, o netikėti siužetai traukia ir poetišku, vaizdingu pasakojimu.Prekinis ženklas: Versus aureus
Skėrių pusryčiai
2002 m. debiutavusio poeto antroji eilėraščių knyga su konkrečiosios poezijos intarpu (III skyrius) ir savita poetine grafika, piešiniais ir tapyba. Aiški pozicija, kategoriški požiūriai, socialinis reagavimas, išryškinta forma, apgalvota rinkinio sandara – dėl šių ypatumų knyga atrodo kaip išimtis migloto poetinio kalbėjimo kontekste.Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Apsichė
Elžbieta Latėnaitė (g. 1986) – viena ryškiausių, įvairiapusiais talentais apdovanotų jaunųjų aktorių, jau sulaukusi pripažinimo profesionaliojoje teatro scenoje. 2006 m. Torūnės tarptautiniame teatrų festivalyje „Kontakt“ gavo geriausios jaunos atlikėjos apdovanojimą (už Irinos vaidmenį A. Čechovo „Trijose seseryse“, rež. R. Tuminas). Įsimintinas vaidmuo – Margarita J. W. Goethe‘s „Fauste“ (rež. E. Nekrošius, 2006 m.).„Apsichė“ – pirmoji Elžbietos Latėnaitės knyga. Ją sudaro romanas „Apsichė“ ir penkios novelės. Pagrindinė veikėja Apsichė – žmonių vaikas, gyvenimo besotė. Ji bando savo kūno, jausmų, proto galimybes, nevengdama drastiškų kraštutinumų: nuo scenos, turgaus, prostitucijos – iki tylios akmenybės, kai gyvenimas ilgus metus stebimas tūnant po grindiniu ties vitrina. „Apsichės“ pasaulyje nepaisoma jokių taisyklių ir dėsnių: nei gamtos,…
Akvilė: neprašyk auksinės žuvelės plauti indų
Akvilė Zavišaitė (1962–1991) – ryški asmenybė ir įdomi menininkė, palikusi savitą pėdsaką lietuvių dailės istorijoje. Jos legenda virtęs gyvenimas ir originalūs dailės darbai, eksponuoti Lietuvoje, Australijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, iki šiol audrina žmonių vaizduotę. Ši knyga – tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios žodžiais Ritos Baltušytės surinkti dukros laiškai artimiesiems ir draugams įgyja siužetą, virsta jaudinama gyvenimo istorija. Tai tarsi laiškų romanas, kurio veiksmas rutuliojasi trijuose žemynuose: pasakojama apie sovietmečio Lietuvos kasdienybę, apie pirmuosius to meto imigrantų žingsnius Australijoje ir bandymą ten įsitvirtinti, nuklystama į JAV. O vėliau – žvilgsnis į Lietuvą ir pasaulį jau brandaus žmogaus akimis. Autentiški tekstai liudija sudėtingą XX amžiaus pabaigos laiką, jaunos dailininkės siekį…
Tais nemeilės metais
Ketvirtoji autoriaus knyga. Romane vaizduojamas sudėtingas pokario laikotarpis. Dėl pagrindinių veikėjų nerūdijančios meilės „tais nemeilės laikais“ kenčia ne tik jie, bet ir žūsta nekalti žmonės. Prekinis ženklas: Gairės
Smėlynų vanduo
Gimiau ir augau mažame Pietų Lietuvos miestelyje. Baigęs mokyklą išvykau į Vilnių studijuoti gamtos mokslų. Gavęs diplomą porą metų dirbau sostinėje. Ilgėjausi ežerų, miškų ir gimtojo smėlio. Grįžau namo, nes taip ir nepripratau prie miesto mūrų ir žmonių knibždėlyno, o vieną dieną pajutau, kad, anot gyvojo klasiko, daugiau negaliu nerašyti. To negalėjimo rezultatą ir laikote rankose… Aidas Kelionis„Smėlynų vanduo“ – pirmoji Aido Kelionio slapyvardžiu pasirašiusio autoriaus prozos knyga. Debiutuojantis rašytojas atsiriboja nuo tuštybės, šurmulio, paviršutiniškumo ir pageidauja likti nežinomas. Kaip ir jo knygos pagrindinis veikėjas, kurio nei vardo, nei pavardės taip ir nesužinome. Kažkur Dzūkijoje, sodyboje prie ežero, sargauja vienišas vyras. Jo gyvenime nevyksta nieko ypatinga: jis valgo, geria kavą, skaito, klausosi…
Galudaržės krunė
Visatoje nėra dviejų tapačių veidų, nesurasime ir tapačių sielų, teigia autorė, atkakliai preparuodama žmogaus vidų, ieškodama gyvenimo atskaitos taško ir mėgindama bent akimirkai „susigrąžinti tai, kas niekados atgal nebesugrįžta“. Knygoje įdomiai dera gilūs jautrios sielos atsivėrimai ir šiurkščios tikrovės sandūros. Poetizuoti, aukšta gaida skambantys jausmų išlydžiai, meilė Jam, vieninteliam, įprasmina vieną iš gyvenimo suteiktų galimybių. Retsykiais atskambančios intonacijos iš kitų, skaitytojams jau žinomų, knygų identifikuoja poetę ir prozininkę, praplečia kūrybinės regos lauką.Prekinis ženklas: Versus aureus