Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docento Remigijaus Misiūno knyga skirta istorinei lietuvių informacinių kovų patirčiai. Monografijoje analizuojamas informacijos vaidmuo išeivių bendruomenėje vykusiems visuomeniniams – politiniams procesams XIX a. pabaigoje – 1922 m. Knygoje gausu neskelbtos archyvinės medžiagos, saugomos JAV ir Lietuvos archyvuose.Prekinis ženklas: Versus aureus

Po 1863 m. sukilimo Tautinė vyriausybė be pagrindinio tikslo – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valstybingumo atkūrimo – atspindėdama Europos visuomenių laisvėjimą, 1863 m. sausio 22 d. manifestu deklaravo visų gyventojų laisvės, lygybės be religijos, tautybės, luomo, turtinės padėties skirtumo principus ir valstiečių žemės nuosavybę. Tai buvo pirmasis religijų tolerancijos ir valstiečių įpilietinimo aktas visoje buvusios ATR teritorijoje. Iš visų konfesijų ir Bažnyčių buvusiose ATR žemėse XIX a. vid. didžiausią įtaką turėjo Katalikų bažnyčia. Tačiau apie katalikų dvasininkiją 1863 m. sukilimo išvakarėse išsamesnių tyrinėjimų neturime, lietuviškąja specifika nebuvo domėtasi. Ši knyga siekia užpildyti istoriografinę tuštumą. Tikslas – ištirti Rusijos imperijos Vilniaus, Gardino, Kauno gubernijų katalikų dvasininkijos laikyseną 1863 m. sukilimą rengusiame…

Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika yra viena svarbiausių Kauno arkivyskupijos šventovių – nesuklysime ją pavadindami širdimi. Čia švenčiami svarbiausi religiniai arkivyskupijos renginiai, yra arkivyskupijos postas, amžinojo poilsio atgulę iškiliausi Lietuvos dvasininkai, o paguodos ir tikėjimo pasisemia kiekvienas, suklupęs prieš didyjį altorių.Kartu tai ir vienas didžiausių sakralinių pastatų Lietuvoje, keliantis įspūdį raudonų plytų mūru ir gotikos, renesanso bei neogotikos architektūros darna. Arkikatedroje bazilikoje išlikusi IV amžiaus skliautų dalis, XVII a. medinis altorius, stebuklingieji Dievo Motinos paveikslai – seniausi diddingosios šventovės istorijos liudininkai, menantys garbingą šventovės šešių šimtų metų amžių.Prekinis ženklas: Terra Publica

Knyga Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nuo pat savo atsiradimo, ypač spausdintine forma, buvo ir išliko ne tik žinių šaltinis, bet ir visuomenės politinės bei kultūrinės raidos rodiklis. Jos reikšmė ypač padidėjo XIX amžiuje, stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, visai tautai įsijungiant į kovą dėl Nepriklausomybės, o ją atgavus, – ir dėl jos įtvirtinimo bei išsaugojimo.Šio leidinio autorė siekia nušviesti XXI a. skaitytojui Lietuvos knygos raidą ir jos vaidmenį tautos gyvenime nuo XIX a. antrosios pusės iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Lietuvos knygos istorija aptariama chronologiškai, pagal krašto istorijoje taikomą periodizaciją. Kiekviename skyriuje informacija sisteminama apibūdinant: 1) politines ir kultūrines ano meto knygų leidybos sąlygas, 2) leidėjus ir leidybos apimtis, 3) knygų…

Nors dar prieš šimtą metų vyraujanti valstybės valdymo forma pasaulyje buvo monarchija, trečiojo tūkstantmečio sulaukė tik dvidešimt septynios iš jų. Monarchijų žlugimas prasidėjo 1912 metais, atsisakius sosto legendiniam, turbūt pačiam galingiausiam pasaulio valdovui – Kinijos imperatoriui. Netrukus po to pranyko Habsburgų, Hohencolernų ir Romanovų dinastijos. Šioje knygoje Guido Knopp aprašo penkias dabartines karališkąsias šeimas: Švedijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir Nyderlandų. Remdamasis dinastijų tradicijomis, jis paaiškina, kodėl šios monarchijos sugebėjo išlikti, koks yra jų vaidmuo šiuolaikinėse valstybėse. Sekdamas nepaprastų žmonių gyvenimo pėdsakais, nagrinėdamas dar niekam nežinomus užkulisius ir sąsajas, autorius su gilia empatija perteikia valdovų – vyrų ir moterų – portretus, jo pasakojimuose tarsi momentinėse nuotraukose atgyja įvairūs istoriniai įvykiai,…

Knygoje spausdinami Lietuvos istorikų darbai, skirti Vilniaus miesto istorijos šaltiniams, jų tyrinėjimui istoriografijai ir saugojimui. Straipsniuose analizuojamos Magdeburgo teisės ištakos ir jos recepcija Lietuvoje XIV-XVI a. . Skelbiamos kelios aktualios miestų istorijos šaltinių publikacijos. Tyrinėjimai apima XIV-XX a. laikotarpį ir įvairias istorijos šaltinių grupes. Prekinis ženklas: Lietuvos istorijos instituto leidykla

Kada lietuviai Tėvynę pavadino Motina, o abejingus tautiniams reikalams – benkartais? Kodėl lietuvių kalba įkurdinta Rojuje, o dainius pranoko didžiuosius kunigaikščius? Kaip Europa išstūmė Dievą iš prispaustųjų maldavimų? Tokių dalykų apie modernųjį lietuvių tautiškumą klausiama netradicinėje kultūros istorijos studijoje. „Mokslinis studijos įnašas yra substancialus. Ji ir atšviežina XIX a. lietuvių literatūros skaitymo būdus, ir produktyviai praplečia Lietuvos kultūros istorijos metodinį problematinį repertuarą. Autoriaus galvojimas šviežias ir jo tyrimų srityje vaisingas.” Paulius Subačius g.1967m., dėsto Vilniaus universitete, nuolat bendradarbiauja „Naujojo Židinio-Aidų” mėnraštyje. Be daugelio mokslinių straipsnių ir svarių recenzijų (paminėtina Antano Baranausko akademinių „Raštų” recenzija, in: Archivum Lithuanicum 3, 2001), jis dar parašė monografiją „Lietuvių tapatybės kalvė” (1999), parengė Silvestro Gimžausko…

1009 m., kai europiečiai pamatė, jog sukakus tūkstantmečiui pasaulio pabaiga neatėjo, prasidėjo naujas misijų pliūpsnis. Vienuolis ir vyskupas Brunonas iš Kverfurto iškeliavo į Rytų Europą ir žuvo – ta proga viename vokiečių metraščių pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas…Pirmąjį Lietuvos paminėjimą iki šiol gaubia paslaptys. Kur iš tikrųjų, į Prūsiją ar Rusiją, nukeliavo šventasis Brunonas? Ką jis veikė pas pečenegus? Kokia jo žūties priežastis? Ar jis žuvo tikrai Lietuvos pasienyje? Galiausiai, ką reiškė ”Lietuva” naujo tūkstantmečio aušroje?Pirmas toks išsamus šaltinių, liečiančių Brunono misiją, rinkinys paskatins ieškoti naujų atsakymų į šiuos klausimus arba vers tikrinti senus. Prof. Edvardo Gudavičiaus įvadinė studija puikiai pristato tai, ką žino tyrėjai šiandien ir ką dar turės išsiaiškinti…Knyga…

Ši knyga išsiskiria tuo, kad apima tikrai nemažą, 1009–2009 metais paženklintą, Lietuvos gyvenimo laikotarpį. Kultūra, menas, dvasinis gyvenimas, jų bruožais liudijamas epochos pobūdis – svarbiausi šios proginės knygos akcentai. Ypač daug dėmesio skiriama knygos vaizdams, jų kuriamam kiekvieno laikotarpio koloritui. Vienur jie tiesiogiai iliustruoja tekstą, kitur jį papildo, dar kitur – savarankiškai nušviečia vieną ar kitą praeities detalę. Dokumentų, istorinių paminklų, meno kūrinių ir jų fragmentų nuotraukos čia liudija šalies gyvenimą, sustabdytas ir kartais netikėtas tarpusavio dermes įgyjančias jo akimirkas: įvykius, procesus, būsenas. Skaitytojai šį leidinį galėtų turėti tarsi šeimos, o plačiau – Tėvynės albumą: laisvalaikiu pavartytų, atpažintų kadaise matytus dalykus, gal kai ką atrastų naują, dar nežinotą…Prekinis ženklas: Vilniaus dailės…